Turiu pritarti. Lietuvoje blogai. Tik ne tai, kas visiems bandoma įbrukti (euras, politikai, žmonių kultūra). Blogai, kad turime, kas mus klaidina, – tam tikras žiniasklaidos priemones. Žinoma, paminėsiu televiziją (...) Yra kelios laidos, kurių egzistavimas mane stebina. Žodžio laisvė turėtų būti suprantama kitaip.
Įsijungiau „X“ laidą (pavadinimas pakeistas). Televizijos, kuri rodo šią laidą, internetiniame tinklapyje rašoma, jog tai – info šou. Viskas būtų gerai, jei tai nebūtų kaip rašoma šou ir išvis, jei tokia programa nebūtų transliuojama žmonėms. Šių metų sausio 6 dienos pavyzdys: laidos pradžioje rodoma apie nužudytą muzikantą, vėliau pristatomas muitinės gyvūnas, tada vienas visuomenėje gerai žinomas, tačiau nelabai mėgstamas žmogus pasakoja apie kelionę autostopu, tuomet laikas pasakojimui apie nužudytą žurnalistę bei dar vieną vyrą „tęsiniui“, dar ir seniai avarijoje žuvęs žmogus...
Ar šou turėtų taip nuteikti žmones? „Viskas blogai, visi miršta greičiau, nei turėtų, Lietuva – nusikaltimų žemė.“ Žinoma, to tiesiogiai niekas nesako, todėl kai kalba „X“ vedėjai, fone skamba linksma muzika, nesvarbu, kokią temą jie pristato. „Pažvelkime į siaubingus dalykus teigiamai. Linksminkime žmones. Bukinkime juos tomis žiniomis.“ Nesuprantu laidos esmės ir formato.
Reklamos metu pastebėjau, o rašydamas tekstą klausiau bei šiek tiek žiūrėjau laidą „Y“ (pavadinimas taip pat pakeistas). Panaši laida yra (ar buvo; atleiskite, tačiau tokias laidas žiūriu tik tada, kai noriu pabėgti nuo gero pasaulio) kitoje televizijoje, tik ji vadinasi/vadinosi „Z“ (pavadinimas ir vėl pakeistas). O joje rodoma, kaip policininkai kovoja su begėdžiais. Apie pareigūnus nieko blogo parašyti negali. Begėdžiams galiu pasakyti tik tai, kad jie neturėtų taip elgtis (bet ne aš turiu jiems pamokslus skaityti). Blogi žodžiai tiems, kurie kuria tokias laidas, jas rodo ir, žinoma, linksmina publiką. Muštynės, šeimos kivirčas, šiaip sau dėmesio stoka pristatoma per šmaikščiąją prizmę.
Kriminalai turi būti pristatomi taip, kad sudomintų žiūrovą, todėl televizija juos rodo linksmai, o kai kurie naujienų portalai rodo netinkamas auditorijai nuotraukas. Abiem skirtingais atvejais vienaip ar kitaip tarsi peršama mintis, kad mūsų šalyje nusikaltimai – ne tik įprastas, tačiau ir normalus reiškinys. Nerašyčiau tokios kvailos minties, jei negirdėčiau, kaip pesimistiškai bendrauja jaunimas. Laidų šmaikštumas nepadeda. O ir neturėtų.
„Tyčiokis su manimi“ (suprantate, kad ir šio projekto originalus pavadinimas yra kitoks, tačiau pagrindinė mintis vis tiek panaši) – dar viena laida, kuri, mano manymu, neturėtų būti rodoma žmonėms. Atrodo, kad visi, kas joje dalyvauja, negerbia vieni kitų (dalyviai – vedėjų, komisijos ar dalyvių, komisija – vedėjų, dalyvių ar komisijos, vedėjai – komisijos, dalyvių ir vedėjų). Gaila žiūrovų, kurie iš anksto nesužino (ar taip būna?), kur eina. Gal pasimoko po tų kelių nejuokingo cirko valandų? Mano manymu, ši laida skatina patyčias, kurios taip apkalbamos mokyklose.
Nesu nusiteikęs prieš televiziją. Nelabai suprantu žmonių, kurie sako, kad jos nežiūri. Aš irgi daug ko nedarau, kas yra įprasta, tad tikrai nesmerkiu. Tačiau kartais reikia ir to, kas yra nesveika. Pavyzdžiui, aukščiau minimų laidų ar projektų (aprašiau, žinoma, ne visus). Man tai padeda atitrūkti nuo savų blogybių, nes suprantu, kad dalis televizijos – beviltiškesnė už mano bėdas, kurias sureikšminu.
Beata Tiškevič-Hasanova „Facebook“ pasidalino vaizdo įrašu, kuriame išreiškė savo nuomonę apie atsakingus už žmogžudystes. Jei gerai supratau, ji teigia, kad kiekvienas turime prisiimti kaltę. Nepritarti negalima, nes tiesos tuose žodžius yra daug. Nors sunku prisiimti atsakomybę už tai, ko tiesiogiai nepadarėme, tačiau ir iš šono žiūrint nereikšmingi dalykai gali tam padaryti įtakos.
Kalbant apie žmogžudystes ir kitus nusikaltimus, situacija tikrai negerės, jei mes ir toliau taip lengvai reaguosime į žinias apie tai. Kaip ir B.Tiškevič-Hasanova, taip ir aš neturiu atsakymo, kas gali padėti, kas gali viską pakeisti. Kol žiniasklaida mums informaciją pateiks tokiu būdu, tol nebus geriau. Negalvokit, kad aš esu nusiteikęs prieš žurnalistus. Ateityje ruošiuosi studijuoti būtent žurnalistiką. Tačiau kai kuriuos žmones, vadinančius save tos profesijos atstovais, apibūdinu žodžiu, kurį visi žino, – žurnaliūga.
Dalis jaunimo bukinamąsias laidas žiūri „kaip už pinigą“. Tiki tuo, ką jiems sako. Įsileidžia kvailiausią informaciją, vėliau ją skleidžia. Pasisemia pesimizmo, kurį dovanoja ir kitiems. Keičia požiūrį į gyvenimą. Esu kažkur skaitęs, kad televizija būtent tokio poveikio ir siekia. Galime keikti ją už tai, tačiau labiau keikiami turėtų būti žmonės, keliantys tokio tipo laidų reitingus, leidžiantys kvailinti ir būti kvailinami.
Nesiruošiu rašyti minčių, skatinančių nepasiduoti, žiūrėti į priekį, pakelti galvą (ar kaip ten sakė vienas žmogus iš vieno vaizdo įrašo, kurio, atleiskite, nežiūrėjau, nes jau esu ne kartą ir ne du skaitęs tokią ar panašią filosofiją bei gyvenimo tiesas internete ar knygose). Viso labo palinkėsiu žmonėms suprasti. O jau ką reikia suprasti, galvokite, tik tuo pačiu metu siūlau nežiūrėti tam tikros televizijos programos. Nepadės.
Beje, nenoriu būti apkaltintas minčių plagijavimu ar kopijavimu, tad pats paminiu Ilzę Butkutę, kurios tekstą „Facebook“ skaitydamas, vėliau pažiūrėjęs televiziją ir parašiau tai, ką dabar perskaitėte. Ir I.Butkutė, ir televizija – įkvėpėjai, tačiau tik vieną jų gerbiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!