Sveiki, nesusitvarkau su pačia savimi… Suprantu, kad negali visada viskas būti gerai ar neutraliai, bet tiesiog jau nebepakeliu psichologinio krūvio… Įtampos ir streso, kad NUOLAT viskas yra blogai. Ir atrodo gali suplyšti ar susprogti, kaip norisi, kad visa tai baigtųsi. Visur, kur beeičiau, man durys neatsidaro arba jei atsidaro, labai laikinai ir trumpam. Nuolat lakstau nežinodama, ką daryti ir kur eiti. Kiekvieną dieną atsikėlusi bandau rasti entuziazmo ir nenuleisti rankų… Tik vat, kad ta taurė labai greitai pildosi ir jėgos labai senka… Kartais kyla ir nelabai protingų minčių…
Man 28-eri. Aš vis dar ieškau savo kelio, gyvenu su tėvais, nes nesugebu savęs pati išlaikyti. Esu vienišas žmogus, bet žmonės sako, kad esu labai pasimetusi ir niekada nežinau ko noriu… Vieni šaukia – „atsigauk!!! Rask tikslą, po velnių.“ Kiti – numoja ranka, bumbėdami „ji visada tokia buvo ir bus…“
Tikslų turiu, tik jie ne taip greitai įgyvendinami…. Ir nuolat reikia kažką aukoti, kad ką nors turėčiau. Norint kažką turėti, REIKIA gyventi su tėvais (kad ir kaip aš to nepakeliu ir kad ir kaip norėčiau atsiskirti). Maža to, dar nuo jų ir priklausau tam tikra prasme… Priklausomybė nuo žmonių tokiame amžiuje žudo… Diagnozavau sau tokią priklausomybę, bet, matyt, nuo pat vaikystės taip buvau auginama – perdėtai prižiūrima, neturėjau jokios laisvės ir į mano erdvę nuolat buvo kėsinamasi. Rezultatas – dabar nemoku būti viena.
Mėgstu vienatvę retkarčiais… Bet kalbu apie tokią, kai viduje taip tuščia, kad net užgniaužia gerklę. Ir kai ta tuštuma tęsiasi mėnesiais… Tiesiog darosi per sunku šypsotis ir nieko nedaryti. Aš tiesiog bandau ieškoti meilės. Deja, lygiai taip pat – ne ten, kur reikia. Kažkodėl ten, kur ieškau – jos iš tikro nėra. Žmonės manimi tik naudojasi… Jie priverčia patikėti jais ir pasinaudoja… O aš beviltiškai tikiuosi iki paskutiniųjų… Tikiuosi ir bandau daryti viską, kad tik su manimi būtų, kad tik pagaliau prasidėtų kažkas tikra. Bet deja… lieka tik nusižeminimas… Bet kitaip aš jau tiesiog nebeįsivaizduoju!
Aš nebetikiu nei meile, nei pagarbos jausmu, netikiu, kad ištikimybė ir pasitikėjimas egzistuoja. Viskas sukasi tik aplink seksą, tuštybę, pasilinksminimus ir trumpalaikius nuotykius. Žmonės nebežino, kas yra vertybės. Tenka žemintis ir nuolat nusileisti dėl tos trumputės artumo akimirkos, kai jautiesi svarbi ir mylima… Nors ta meilė netikra. Aš tiesiog pavargau, nuolat tikėtis ir laukti kažko tikra… Kai su kiekvienu sutiktu žmogumi įsitikini jau po kelių minučių, kad NE! Tikrai ne jis!!! Arba – „o, dar vienas toks pat!“ Norisi jų visų nekęsti… Norisi nebematyti ir tyčiotis tiesiog į akis.
Draugai galvoja ir sako, kad esu žemos savivertės, kad turiu keistis ir nustot taip elgtis. Sako, kad esu neapsisprendus ko noriu ir pasimetus gyvenime… Bet… aš tiesiog nepažįstu jų tarpe nei vieno tokio „paženklinto“ nesėkmėmis…
Aš niekaip nesuprantu, ką reikia taip neteisingai daryti, kad tiek metų niekaip nerandu vietos po saule. Nes iš tikrųjų, būtent taip ir jaučiuosi – be vietos. Sunku apie tai net kalbėti… Nes bijau depresijos… Su ja teko kartą susidurti, bet pasveikau, tik dabar nuolat dėl savo užplūstančio ilgalaikio liūdesio vėl bijau atsidurti ten pat. Bet dar labiau bijau, kad tokioje duobėje liksiu visą gyvenimą… O tada jau geriau nelikti visai… Tiesiog nežinau, visiškai nežinau nei ką man reikia daryti, nei kaip…
Inga (vardas pakeistas)
Atsako psichologas Juris Belte:
Labas, Inga. Dėkoju už laišką! Panašu, kad pagalba Jums iš tikrųjų būtina – jaučiatės atstumta, vieniša, esate didelėje įtampoje. Priežasčių visų pirma reikia ieškoti savyje – Jūsų iracionaliose nuostatose, lūkesčiuose savęs ir kitų atžvilgiu. Nuostatos formuojasi vaikystėje aplinkos, auklėjimo rezultate ir, dažnai, jei jų neperžiūrime, nerevizuojame, trukdo mums gyventi – patiriame stresą, tampame mažiau efektyvūs ir užsiimame savigrauža, kas, beje, panašu, kad Jums būdinga. Gera žinia yra tai, kad mes galime patys keisti ir nuostatas, ir lūkesčius. Tėvai, mus augindami, paprastai duoda tai, ką mano esant geriausiu – tai, kas jų manymu suteiks mums saugumą ir gerą gyvenimą. Ir tikrai ne blogo linkėdami jie užaugina nesavarankiškus, pasyvius, apie auksines žuveles svajojančius vaikus. Paradoksas…
Problemos sprendimas slypi darbe su savimi. Keičiant savo iracionalias nuostatas. Tam tikslui rekomenduočiau pagalbos kreiptis į specialistą, nes, pačiai savarankiškai kapstytis nebus paprasta. Galima skaityti, lankyti seminarus, bandyti susivokti savyje, bet taip galite užtrukti dar daug daug metų… Pirmame etape svarbu yra išanalizuoti, sužinoti, kokios iracionalios nuostato trukdo gyventi. Tam gali būti panaudoti tam tikri psichologiniai testai (pvz. Albert Ellis testas), pokalbis su specialistu tinkamam interpretavimui. Antra etapą sudarytų nuostatų keitimas tam tikrų psichoterapinių technikų pagalba (emocijų stebėjimas, dienyno vedimas, specialios užduotys ir kt.).
Ką galima spręsti apie Jūsų iracionalias nuostatas iš Jūsų laiško?
Rašote, „… kad NUOLAT viskas yra blogai. Man durys neatsidaro arba jei atsidaro, labai laikinai ir trumpam“.
Nuolat ir viskas negali būti blogai. Jeigu dažnai jaučiatės blogai, tai nereiškia, kad „viskas yra blogai“. Tai, kad šviečia saulė, gyvenate laisvoje šalyje, nesate neįgali irgi yra blogai? Ir ar visuomet durys neatsidaro? Juk ir rašote, kad atsidaro, tik laikinai ir trumpam. Kita vertus, kodėl manote, kad durys Jums turi atsidaryti? Duris juk turite Jūs pati atidarinėti! Ir kodėl manote, kad atsidarusios durys negali būti uždaromos? Sėkmingiems žmonėms už nugaros yra labai daug neatsidarusių ir užsitrenkusių durų, bet jie yra sėkmingi dėl to, kad jei durys neatsidarydavo, jie tiesiog banydavo atidaryti kitas.
Jums 28 ir ieškot vis savo kelio. Sveikinu, kad ieškote! Jeigu ieškote, būtinai rasite! Kodėl dėl to nerimaujate? Juk niekas nėra pasakęs, kad savo kelią surasti yra labai lengva ir paprasta. Dauguma iki 28 vis dar ieško savo kelio… Aš pasijutau suradęs savo vietą, kai man buvo jau gerokai virš 30.
Kad galėtumėte save išlaikyti, Jūs tiesiog privalote dirbti su savimi, kelti savo kvalifikaciją! Jaučiatės vieniša – būkite atvira ir bendraukite. Vienišumas atsiranda dėl nemokėjimo kurti kokybiškus socialinius ryšius. O tai išmokstama tik per praktiką – turite daugiau bendrauti, pati inicijuoti pokalbius. Specialistas Jums galėtų padėti skirdamas konkrečias užduotis – pvz., per dieną pačiai užkalbinti 3 nepažįstamus žmones arba paskambinti pažįstamam ir pasakyti, kad norite pabendrauti, nes šiuo metu jaučiatės vieniša…
Iš laiško galima spręsti, kad esate per daug priklausoma nuo aplinkinių nuomonės. Kodėl taip jaudinatės, kad vieni galvoja vienaip apie Jus, o kiti kitaip? Tai jų reikalas, kaip jie galvoja, Jūs turite apie save galvoti gerai, gerbti ir mylėti save ir kuo mažiau remsitės kitų nuomone, tuo labiau ir sugebėsite gerbti save. Puiku, kad turite savo tikslų, bet kodėl gailitės, kad kažką reikia aukoti? Visuomet ko nors siekdami, kažką turime aukoti. Net kad sukurtume darnius santykius, turime tam aukoti laiko, tingėjimą, išeiti iš komforto zonos, atsisakyti kai kurių ambicijų…
Nežinau Jūsų tikslios situacijos, bet esu linkęs manyti, kad Jūsų gyvenimas su tėvais yra Jūsų pasirinkimas. Man neaiškios priežastys, kodėl rašote, kad Jums REIKIA gyventi su tėvais. Jeigu santykiai yra tokie žudantys, tuomet kas trukdo Jums gyventi atskirai?
Rašote, kad bandote ieškoti meilės, bet kur ieškote, ten jos nėra, o žmonės Jumis tik naudojasi… Meilė prasideda nuo savęs ir kitų priėmimo, suinteresuotumo savimi ir kitais. Ne kitas turi Jūs padaryti laiminga, o Jūs pati save. Mylėkite save ir kitus, dalinkitės savo meile ir jums tokie patys santykiai sugrįš! Jei Jumis kažkas naudojasi, reiškia, kad esate linkusi užimti aukos vaidmenį santykiuose. Auka visuomet pritraukia persekiotoją, kuris pasinaudoja jos bejėgiškumu. Santykiuose kartais reikia nusileisti, bet jeigu jūs nuolat nuolaidžiaujate, tikėdamasi, kad bus kitaip, ir jaučiatės nusižeminusi, tai kyla klausimas – kodėl jūs palaikote tokius santykius? Norite būti mylima, bet kas gi mylės nusižeminusią auką?
Rašote: “Aš nebetikiu nei meile, nei pagarbos jausmu, netikiu, kad ištikimybė ir pasitikėjimas egzistuoja. Viskas sukasi tik aplink seksą, tuštybę, pasilinksminimus ir trumpalaikius nuotykius. Žmonės nebežino, kas yra vertybės“. Žinokite, kitų žmonių vertinimas yra Jūsų pačios atspindys – kituose įžiūrite tuos pačius trūkumus, kuriuos slepiate savyje… Taigi vėl – pradėkite nuo savęs – gerbti, tikėti, pasitikėti ir mylėti! O pokyčiai prasideda nuo atsakomybės prisiėmimo už savo gyvenimą, mintis, norus, sėkmes ir nesėkmes. Rašote „aš tiesiog nepažįstu jų tarpe nei vieno tokio “paženklinto” nesėkmėm“. Kas gi Jus „paženklino“ nesėkmėm? Gi Jūs pati!!! Kol galvosite, kad esate „paženklinta“ niekas ir nesikeis. Kai imsitės atsakomybės už save, tuomet ir „stebuklingai“ daug kas pradės keistis. Ir, ko gero, pamatysite, kad daugelis „paženklinimų“ nesėkme iš tikrųjų buvo sėkmės sudedamosios dalys.
Tikiu, Inga, kad sugebėsite išspręsti savo problemą – tai yra įmanoma ir netgi įdomu! Asmeniškai pažįstu ne vieną buvusį pasimetusį, nerandantį sau vietos, o dabar laimingą ir sėkmingą žmogų!