Prie Renavo tvenkinio laukia ne viena įdomybė. Nuleidus vandenį atsivėrė tuščia dykynė, kur nėra jokios augalijos požymių. Sudžiuvęs ir suskeldėjęs tvenkinio dugnas primena dykumą, po kojomis traška moliuskų kiautai, o siurrealizmo įspūdį sustiprina plonas geldelėmis aplipęs stuobrys. Jis – vienintelis prieš šešiasdešimt metų čia buvusių medžių įrodymas.
Vyresni vietiniai gyventojai pasakojo, kad seniau šioje vietoje tekėję daugybė krūmais ir medžiais apaugusių upeliukų ir šaltinių. Pradėjus tvenkti Varduvą, žmonės nesivargino iškirsti ir parsitempti medžių – tai būtų buvę neįmanoma. Medžiai liko po vandeniu, o per šešis dešimtmečius mikroorganizmai sunaikino juos visus, liko tik riešo plonumo kamienas ir šalia nuvirtusi šaka.
Ne ką mažiau keistai atrodo ir žemiau užtvankos upėje įstrigęs statybininkų buldozeris.
„Užgeso“, – nedaugžodžiavo techniką saugojantis jaunas sargas.
Šalia užtvankos pylimo dar stovi, tiesa smarkiai tvenkinio vandens nugriaužtas, Renavo piliakalnis. Ąžuolais ir kitais lapuočiais apaugusio piliakalnio šlaitus dabar nukloję tūkstančiai moliuskų geldelių, kurie, kitaip nei žuvys, negali pasitraukti pradėjus sekti vandeniui.
Senesni gyventojai pasakojo, kad prieš šešis dešimtmečius, tik pradėjus tvenkiniui skalauti piliakalnio šlaitus, ne vieną gąsdindavę skrajojančios žaltvykslės – fosforo likučiai iš piliakalnio papėdės kapinėse buvusių palaikų.
Vaikė brakonierius
Dar 1955 metais pastatyta užtvanka susidėvėjo ir tapo avarinės būklės. Norint išvengti niekada neremontuotos užtvankos griūties, teko išleisti visą jos vandenį, tad natūraliai kyla klausimas, o kas nutiko žuvims?
Liepos mėnesį, pradėjus nuleidinėti tvenkinį, buvo nuspręsta, kad išgaudyti žuvų dirbtinai nereikia – jos susipras į aukštupį bei žemupį išplaukti pačios.
Vis dėlto, greitai situacija pasikeitė ir Mažeikių medžiotojų ir žvejų draugijos skyriaus nariai su aplinkosaugininkais ėmėsi perkėlinėti žuvį į kitus netoliese esančius vandens telkinius, nes brakonieriams varvėjo seilės žiūrint į upės vagoje susispietusias žuvis.
Buvo sustiprintas budėjimas, rengiamos pasalos, bet tai ne visada atbaidė brakonierius. Šiuo metu statybininkų techniką prie užtvankos sargaujantis vaikinas pasakojo, kad vasarą upė buvo tapusi ne tik kaimo, bet ir aplinkinių miestų brakonierių Meka.
Du iš jų Žemaitijos aplinkosaugininkams pavyko pričiupti su žeberklais, bet ne visada brakonierių medžioklė būdavo vaisinga.
„Kiek besistengė inspektoriai, bet pasitaikydavo, kad žuvis vis tiek galabijo kaimiečiai. Su šakėmis, su šakaliais daužė karpius, sveriančius po 10 kilogramų. Atvažiuoja inspekcija, o jie – į kojas. Kitam krante jau laukdavo jų automobiliai“, – žemaitiškai pasakojo užtvankos sargas.
Neapsikentę aplinkosaugininkų pastangų, kerštaudami brakonieriai patys pradėjo skųsti inspektorius ir žvejus, šiems perkėlinėjant žuvį.
Šiuo metu aplink upę nematyti nei brakonierių, nei žuvies. Numatyta, kad rudeniop darbai bus baigti ir užtvankos tvenkinys pripildytas vandeniu iš naujo.
Tiesa, kol žuvis iš aukštupio grįš, turės praeiti bent du ar trys metai.
Galerijoje kviečiame pasižvalgyti po 33 ha užėmusį buvusį tvenkinį.