Dažnai mes perkame neapgalvodami, dažnai – ne pagal kišenę. Bet juk reikia, juk išreklamuota. Vadinasi, gerai. Bet tiesa yra šventa – įsigyjame viziją, miražą dar vienu laipteliu link neapčiuopiamo tobulumo, kurio taip niekada ir nepasieksime.
Štai nueinu anądien į kirpyklą prabangiame rajone. Galvoju, paprasta ir patikrinta. Už apvalią sumelę mane tikrai apkirps a la Victoria Beckham stiliumi ir jausiuosi pati gražiausia. Bet išlenda ataugusiomis plaukų šaknimis kirpėja, jos pirštai dvokia ką tik surūkyta cigarete. Ji daug kalba, daugiausiai apie save, ir tos trys valandos, praleistos kirpykloje, beveik išbrauktos iš gyvenimo, nes sumokėjau tris kartus daugiau nei turėjau, man dar įbruko specialaus šampūno ir kondicionieriaus bei plaukų stiprinimo kapsulių, kurios rikiuosis ant lentynos mano vonioje ir lauks savo aukso valandos. Ir aišku, pasak jos, teks grįžti kitą mėnesį „atnaujinti spalvytės“.
Tada užsukau į batų taisyklą pasikalti batus – istorija kartojasi... Reikia būtent ŠITŲ kulnų, plius, dar kitų gyvybiškai svarbių pataisymų, kurie atsieis maždaug 50 procentų daugiau mano išlaidų, nei planuota. Nesispardau, moku, nes tai mano mažytis eksperimentas. Tada pas vietinį kepėją – nusiperku „naujausios receptūros“ pyragėlį nuostabioje apvalioje dėžutėje, iškrapščiusi paskutinius smulkiuosius piniginėje. Ir taip toliau.
Tai – tik vienos dienos keli scenarijai. Deja, atlyginimas – ne guminis. Vaikydamasi naujienų, tirpdau savo banko sąskaitą kosminiu greičiu. Ir ką – kitą dieną mano plaukai po nakties stojosi kaip ežiui spygliai. Pasirodo, tvarkytis namuose sudėtingesnio kirpimo šukuoseną nėra taip lengva. Batų kulnai nulakstė jau po mėnesio. Kad ir kaip batsiūvys sriūbavo ir prisiekinėjo, kad tai mano kaltė, pas jį nebegrįšiu. O pyragėlis ištežo pakeliui namo... Deja, niekas kitas nepasikeitė. Ir toliau diena po dienos tas pats.
Net ir žurnalą nusipirkus pirmiausia praverti pirmus dvidešimt puslapių reklamos, kol paskaitai interviu. Jei šį mėnesį nusipirkai perkamiausius kvepalus ir esi pranašas jais pasikvepinęs savo kaime, tai kitą mėnesį būsi „outsideris“ (liet. pralaimėtojas), nes jie jau bus išėję iš mados. O reiks kitų, dar geresnių.
Mano labai jaunos, „iki dvidešimties metų“ kolegės vien tik tekalba, kaip nori ištekėti už turtingo vyro, kad galėtų sau leisti kasdien pirkti tai, kas reklamuojama. Pamirškim meilę, ją keičia vizija į trokštamais daiktais nusagstytą ateitį. Lyg žiurkių lenktynėse viskas sukasi ratu.. Ir vėl išeisim iš parduotuvės su penkiais maišais šlamšto, kurio labai greitai nebereikės. Išmesim maistą iš šaldytuvo, kurio taip ir nesuvalgėme, bet nusipirkome naujo... Ir sunkiai dirbsime, kad galėtume įpirkti rinkodaros brukamą, į gražų popierėlį įvyniotą produktą, dažniausiai pigios jėgos dėka pagamintą kur nors Kinijoje. Ir mokėsim dešimt kartų brangiau. Bet juk kaimynas tokio neturi. Jėga.
Nors ir suvokiame, bet ir toliau plačiai veriame piniginę, kaip iš to posakio, daiktams, kurių nenorime, už pinigus, kurių neturime.
Pasiskolinę iš kaimyno, iš banko, atidėję vieną kitą sąskaitą, iškratę molinę taupyklę. Ir toliau vartosime, vartosime ir dar kartą vartosime. Gal metas sustoti? Gal vienos geros kelnės geriau nei dešimt pigių, bet skirtingos spalvos? Gal draugės rekomenduota kirpėja, kuri dirba namuose, o jos kirpimo technika nenusileidžia tai, kuri sėdi išpuoštame prabangiame salone? Gal tiek, kiek gali ir su protu?
Aš žinau – jau pavargau įrodinėti, kad esu geriausia ir gražiausia. Ir kai nustoji tai daryti, tave aplanko neapsakoma vidinė harmonija. Išsilaisvinimas. Pasveikime nuo minties, kad laimę galima nusipirkti už tam tikrą sumą. Dar niekam tai nepavyko. Pagalvokime du kartus, ir pasverkime trečią kartą prieš pirkdami. To, ko nebereikia, atiduokime, kam reikia, pasidalinkime. Nepasiduokime reklamos įtakai, nelenktyniaukime. Diekime kitokią pirkimo ir vartojimo kultūrą. Tobulėkime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!