Pasibaigus Kūčių vakarienei vienos lėkštės turinį siūloma berti ant galvų

Dar ne taip seniai Kūčių vakaras buvo neįsivaizduojamas be riešutų namuose, kruopščiai rinktų rudenį ir taupiai valgytų Advento laikotarpiu, kad užtektų žiemos šventėms. Riešutas buvo nepamainomas patiekalas ant stalo, vertinga dovana artimiesiems, dažnas eglutės papuošalas ir likimo pranašas. Iš riešutų Kūčių vakarą burdavo ir jaunimas, ir senjorai.

Nuo karo žygių iki Kūčių stalo

„Riešuto byla yra ilga“, – yra sakęs etnologas prof. Libertas Klimka. Jo teigimu, jau lydiminės žemdirbystės laikais riešutas turėjo ypatingą reikšmę. Mat išdeginus žemės plotus pagal šios žemdirbystės tradiciją pirmiausia suželdavo lazdynai. Lietuvių mitologijoje netgi būta riešutų dievaitės Lazdonos.

Prasidėjus karo žygiams, be riešutų neišsiversdavo nė vienas karys. Jie padėdavo ne tik numalšinti alkį, bet ir sustiprėti, atgauti jėgas. Pamažu jis visuotinai pradėtas laikyti sveikatos, stiprybės ir energijos simboliu.