Kelionės ir darbas - neatsiejami
Iš Šilalės kilusi B. Tilmantaitė Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas, pagal mainų programą mokėsi fotožurnalistikos Danijoje, baigė multimedijų studijas Kinijoje. Bertos straipsnius ir nuotraukas dažniausiai spausdina ne Lietuvos leidiniai. Ji buvo pirmoji lietuvė, kartu su bendraautoriais parengusi straipsnį žurnalui „National Geographic“ apie ledo kelią Sibire. Netrukus šiame žurnale turi pasirodyti antroji B. Tilmantaitės publikacija apie jūros klajoklius Malaizijoje.
B. Tilmantaitė iš vienos šalies keliauja į kitą net neužsukdama į Lietuvą. Po ekspedicijos Sibire ji nuskrido į Nepalą, kur susitiko su draugais Pauliumi Mačiulevičiumi ir Andriumi Jančiausku. Su jais keliavo po Turkiją, Iraną, Afganistaną, Indiją. Lietuviai kūrė projektą „Be sienų“, laidas transliavo per Lietuvos radiją, rengė publikacijas, leidykla išleido trijų autorių knygą „Azija be sienų“.
Po šio projekto Berta toliau keliavo į Malaizijai priklausančią Borneo salos dalį, kurioje gyvena jūros klajokliai. „Tai kelios bendruomenės, gyvenančios laiveliuose arba nameliuose ant pakrantės uolų. Šie žmonės neturi dokumentų, nepriklauso jokiai valstybei. Apie juos sukūriau ir dokumentinį filmą, kurį užsakė Kinijos televizija“, – apie savo darbą pasakoja Berta.
Žurnalistė pripažįsta, kad užsienyje gauna daug didesnius honorarus, negu mokami Lietuvoje. Kinų televizija už vieną medžiagą sumoka tiek, kad gali pragyventi kelis mėnesius. „Jei dirbi daug ir gerai, turi vardą, daug klientų, gauni užsakymų arba moki pardavinėti, gali pragyventi, užtenka ir kelionėms. Savo publikacijas parduodu ir per užsienio agentūrą, kuri turi apie 250 nuolatinių klientų visame pasaulyje“, – pasakoja Berta.
„Kas gi nenorėtų tokio darbo?“ – neslepiu sveiko pavydo. „Daug kas nenorėtų. Ilgos kelionės vargina, sukelia daug nepatogumų“, – teigia žurnalistė.
Lėčiau keliausi, geriau pažinsi
Pakeisti požiūrį į darbą B. Tilmantaitei padėjo mainų programos. „Atsikračiau stereotipinio įsivaizdavimo, kad reikia dirbti vienoje vietoje. Nebūtina gyventi ir dirbti Lietuvoje, kiekvieną dieną eiti į darbą, sėdėti biure. Dabar darbdavį gali susirasti ir kitose pasaulio šalyse. Internetas viską sujungia, nelieka ribų. Daugumos redaktorių, su kuriais dirbu, nesu mačiusi gyvai ar kalbėjusi telefonu, susirašinėjame tik elektroniniu paštu“, – sako Berta. Užsienyje ji dažniausiai bendrauja anglų kalba, gyvendama Kinijoje pramoko kinų. Dabar Berta mokosi ispanų kalbos, nes turi keletą draugų ispanų, be to, planuoja dirbti Pietų Amerikoje.
B. Tilmantaitė pasirinko tokį gyvenimo būdą supratusi, kad turi daryti tai, kas geriausiai sekasi. „Man labiausiai patinka du dalykai – fotografija ir kelionės. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, ieškoti istorijų, personažų, bendruomenių, nuolat judėti, aplankyti naujas vietas. Jei randu ką nors įdomaus, pasilieku ilgiau – rašau, fotografuoju, filmuoju“, – pasakoja ji.
Žurnalistės 2014-ieji buvo labai turiningi. Ji aplankė per 20 šalių. Pradėjo nuo Azijos – Malaizija, Indonezija, Indija, Šri Lanka. Grįžusi į Europą nuvyko į Ispaniją, Didžiąją Britaniją, važinėjo po Lietuvą ir vėl su draugais keliavo automobiliu per Lenkiją, Ukrainą į Balkanų šalis.
Berta pripažįsta, kad toks kelionių tempas per daug smarkus: „Norisi keliauti lėčiau, išsamiau patyrinėti, o ne lėkti. Po Naujųjų išvykstu į Pietų Ameriką, keliausime dviese su draugu –
labiausiai domina Argentina, Peru, Bolivija, Čilė. Nemėgstu planuoti. Kartais planuoji mėnesį, bet pabėgi po savaitės, o kartais atvirkščiai.“
Drabužiai telpa į rankinę
B. Tilmantaitės didžiausią kelionių bagažo dalį sudaro fototechnikos kuprinė – vienas ar du objektyvai, kartais reikia trikojo. „Praėjusią vasarą sušlapinau savo fotoaparatą, kai dirbau po vandeniu Malaizijoje – dėklas prakiuro ir praleido vandenį. Dabar ieškau kuo mažesnio fotoaparato, su kuriuo ir filmuoju. Turi būti ir lengvas, nes didelis svoris labai vargina, kai reikia nuolat nešioti. Brangi fototechnika ne visada svarbiausias veiksnys norint padaryti gerų nuotraukų. Svarbiau – idėja ir tai, kaip sugebi pagauti kadrą. Kartais žmonės turi brangiausius fotoaparatus, bet nežino, ką su jais daryti“, – mano Berta.
Į keliones žurnalistė vežasi ir kompiuterį, kelis diskus medžiagai kaupti. Keliaudama ji rašo, tvarko nuotraukas. „Jei ne fotoaparatas ir kompiuteris, galėčiau keliauti su nedidele rankine, drabužių pasiimu kuo mažiau. Sunešioju – išmetu arba palieku, atiduodu, nusiperku naują“, – teigia keliautoja.
Minimalūs reikalavimai ir dėl patogumų kelionėje. Berta renkasi kuo pigesnę nakvynę, bet jei keliauja 6–8 mėnesius, pradeda jausti nuovargį, nori geresnio dušo, patogesnės lovos, daugiau ramybės. „Didelių reikalavimų nekeliu, bet jei pasitaiko šiltas dušas, o Azijoje tai retai būna, tada įvertinu, kaip gerai nors minimalus komfortas. Būtų gerai ir lova su tinkleliu nuo maliarinių uodų, bet teko nakvoti ir vienuolynuose ant grindų, ir lauke. Jei esi išlepęs, taip keliauti gali būti sunku“, – pasakoja B. Tilmantaitė.
Nepraminti keliai liko praeityje
B. Tilmantaitė savo autoritetu laiko vyresnės kartos keliautojus: „Himalajuose sutikome australų porą, kuri keliavo tuo pačiu keliu, kaip ir prieš trisdešimt metų. Jie pasakojo, kaip viskas pasikeitė. Anksčiau tokios kelionės iš tiesų buvo iššūkis, o dabar keliauti nėra sunku. Žaviuosi alpinistu Vladu Vitkausku, kuris užkopė į Everestą vienas, be deguonies. Tai iš tiesų buvo žygdarbis, dabar tai gali padaryti kiekvienas, kuris turi lėšų ir yra gerai pasirengęs fiziškai.“ B. Tilmantaitė Himalajuose buvo sutikusi ir Editą Nichols – pirmąją lietuvę, užkopusią į Everestą.
Himalajuose Berta pirmą kartą pajuto kalnų didybę. Anksčiau į viršūnes ji nesižvalgydavo, jos stichija buvo vanduo, o ne kalnai. Su draugais ji įveikė nuotolį iš Katmandu iki pagrindinės Everesto stovyklos senuoju keliu, kurį aplenkia daugelis keliautojų. Bertą sužavėjo Nepalo kaimeliai, o kalnai pateikė išbandymų – jau kelio pradžioje reikėjo pereiti penkių kilometrų aukščio perėją.
„Ne tik man, bet ir vaikinams buvo labai sunku. Jaučiausi taip blogai, kaip niekada gyvenime. Edita Nichols buvo davusi energinių guminukų – nežinau, gal jie padėjo, tačiau pavyko užlipti. Tada atsisėdome ir apsiverkėme“, – prisimena Berta.
Norėtų plaukti aplink pasaulį
Nuolat keliaujanti Berta turi kovoti su didžiausia savo bėda – jūros liga. Ją pykina ne tik plaukiant laivu, bet ir važiuojant automobiliu, skrendant lėktuvu. „Kartais būna labai blogai, tada sau priekaištauju, kodėl šitaip varginu save. Vaistai padeda, tačiau jei tenka važiuoti kasdien, negali jų nuolat vartoti. Nepykino tik Indonezijoje, kai valtyje praleidau dvi naktis. Plaukėme į salą stebėti Komodo drakonų, pakeliui aplankėme kitas salas, nardėme. Labai bijojau, bet bangavimas buvo nedidelis, todėl vaistai padėjo. O kai Šri Lankoje plaukėme pažiūrėti banginių, kilo tokios didelės bangos, kad beveik pusė keleivių iškrito, net ir tie, kurių niekada nepykina. Iki šiol tas banginių uodegas prisimenu kaip košmarą“, – apgailestauja keliautoja.
Jei ne jūros liga, Berta galėtų visą laiką praleisti ant vandens, nes jai labai patinka vandenynas: „Seniai būčiau susiradusi ekspediciją ir išplaukusi aplink pasaulį. Tai mano svajonė nuo vaikystės.“
Vandenyje Berta realizuoja dar vieną savo aistrą – nardo be deguonies balionų. Lietuvė baigė specialius kursus Indonezijoje, išmoko nardymo technikos, įgijo teorinių žinių. Svarbu žinoti, kas vyksta organizme, turi išlikti sąmoningas, nes pasinėrus į didesnę gilumą vanduo jau neiškelia, žmogus pradeda grimzti į dugną, todėl turi išnirti savo jėgomis. Bertai pavyko pasinerti į 16 metrų gylį, pasaulio rekordas – daugiau kaip 100 metrų per 5–6 minutes.
B. Tilmantaitė nuo mažų dienų šokinėjo nuo tramplyno, nardė su deguonies balionu nejausdama jokios baimės net ir 30 metrų gylyje. „Šiek tiek baugu, bet labai įdomu nardyti vandenyne naktį, kai gali matyti miegančias žuvis“, – sako ji.
Žalios kepenys – Sibiro šokoladas
Neatsiejama kelionių dalis – vietinės virtuvės kulinariniai potyriai. Grįžusi iš Kinijos, Berta pasiilgdavo galimybės valgyti įvairiausius patiekalus bet kada ir bet kur. Tačiau yra šalių, kur trūksta maisto įvairovės. Indonezijoje visą savaitę tenka valgyti makaronus su kiaušiniais arba ryžius su daržovėmis. Jei gyveni kaimelyje ir nenori gaminti, nuėjęs į vietinį kioskelį tik to ir gausi. Indijoje įvairus, skanus maistas, bet daug keliautojų sugeba apsinuodyti. Sibire pagrindinis maistas – elniena. Vietiniai gyventojai šaldytas elnio kepenis vadina Sibiro šokoladu. Jie pamirko šaldytų kepenų gabalėlį į druską su pipirais ir graužia – per pirštus kraujas varva.
„Ragavau ir aš, bet man geriau tikras šokoladas. Savita virtuve pasižymi ir Mongolija: kumelių pienas, arbata su sviestu – man tas maistas nelabai patiko“, – juokiasi Berta.
B. Tilmantaitė būdama namuose atsisako mėsos, bet keliaudama prisitaiko prie vietinių papročių, nepradeda šokdinti šeimininkų dėl savo išrankaus skonio. Be to, visada svarbu paragauti vietinės virtuvės patiekalų. „Būtų keista nuvažiavus į Argentiną neparagauti didkepsnio“, – mano žurnalistė.
Keliaudama ji stengiasi neapsikrauti ir suvenyrais, nebent tai mažos smulkmenos – prieskoniai, smilkalai. „Mano tėtis kolekcionuoja pinigus, todėl jam paprasta parvežti lauktuvių iš kelionės. Man pačiai nieko nereikia, užtenka nuotraukų“, – sako Berta.
Tėvai aplankė Kinijoje
B. Tilmantaitės tėvai džiaugiasi dukros darbu ir gyvenimo būdu, nes žino, kad ji realizuoja save. Dukra nuolat palaiko ryšį su tėvais, praneša, kokioje vietoje yra. „Kai studijavau Kinijoje, tėvai atskrido manęs aplankyti. Pasiūliau jiems pasinaudoti galimybe. Taip atrodė prasmingiau, negu man grįžti į namus per šventes. Kartais pakeliaujame ir su mama per jos arba mano gimtadienį. Keliavau ir su tėčiu, jis dabar dirba Norvegijoje“, – pasakoja Berta.
Ne visada pavyksta grįžti namo per didžiąsias šventes. Iš pradžių dėl to buvo nejauku, bet vėliau priprato. „Azijoje Kalėdų niekas nešvenčia. Per Naujuosius metus buvau Kinijos kaime, kur niekas net žalio supratimo neturėjo, kad kažkur pasaulyje jie švenčiami. Tada supranti, kad šventės – laisvas pasirinkimas“, – sako keliautoja. Jai keista, kai Lietuvoje klausia: kur sutiksi Naujuosius metus? Net jei ir yra Vilniuje, ta diena Bertai eilinė – pabaigė darbus, pažiūrėjo filmą ir nuėjo miegoti.
Apie namus dar tik svajoja
Grįžusi į Lietuvą, ji dažniausiai apsistoja pas draugus arba pas tėvus. „Neturiu namų“, – sako ji. Vilniuje nėra prasmės nuomotis buto, nes per mažai čia praleidžia laiko. B. Tilmantaitė laikinai susirado kambarį tik tada, kai trejus metus Vilniaus universitete dėstė žurnalistikos kursą.
Berta pripažįsta, kad nuolatinės kelionės kartais vargina, norisi pastovios vietos. „Kai keliavome per Balkanus su palapine, nusibosdavo kiekvieną dieną ją nugriauti ir vėl statyti naujoje vietoje, kasdien susikrauti kuprinę. Bet pabūni savaitę, mėnesį vienoje vietoje ir vėl norisi judėti. Žinau, kad kol kas negalėčiau gyventi sėsliai. Kol nepavargsiu, taip ir gyvensiu. Dar neradau vietos pasaulyje, kur norėčiau turėti savo namus. Tik žinau, kad tai turėtų būti ne miestas, o vieta šalia vandenyno, šiltas klimatas, daug vaisių ir daržovių, geri žmonės ir patogus susisiekimas“, – sako Berta Tilmantaitė.
