Baigęs vidurinę, įstojau į aukštąją mokyklą, kurioje studijavau technikos mokslus. Apsigyvenau bendrabutyje, kur taip pat apsistojo mano kolegos. Gyvenimas bendrabutyje buvo, regis, smagus tik iki tam tikros akimirkos: studijos, po paskaitų – į naktinį klubą, sekmadienio ir šeštadienio vakarais – alus su bendrabučio merginų draugija ir t.t.
Mano egzistencija sliuogė tarsi kokia ledo ritulio šaškė ant ledo. Žodžiu, gyvenimas buvo paviršutiniškas. Bėgo laikas, tas malonumų kaleidoskopas – alus, klubai, prekybos centrų pramogos – kitaip nei mano kambariokams ir kitiems kolegoms pabodo. Ėmiau ieškoti kažko prasmingo. Atvykus į sostinę atsirado galimybė lankyti parapsichologų, krikščionių ir kitų grupių susibūrimus. Pavargęs nuo tuščių kambariokų kalbų apie girtavimus, pramogas ir nusirašinėjimus, iš pradžių savarankiškai ėmiau mokytis lotynų kalbą. Pastebėjau, kad kambariokai ir kiti keistai į manę žiūrėjo, vienas net paklausė: kam vargti, kokia to prasmė? Na, nesiginčijau aš su jais, bet dariau savaip.
Laikui bėgant į ranka paėmiau Bibliją, Koraną, filosofines knygas. Pradėjau plėsti akiratį. Nesakau, kad pradėjau gyventi asketišką gyvenimą. Kartą diskusijos su bendramoksliais prie alaus tarp manęs ir jų atvėrė intelektualinę ir dvasinę prarają. Kai mums bendraujant pavartojau tokius žodžius kaip čakra, Krišna, Abraomas, Zaratustra, dekalogas, muftijus, Hagia, Sofija ir kitus, jie žvelgdami į manę nustebo, o vienas dar juokaudamas paklausė – „Apie ką tu čia kalbi, Tadai, ar viskas tau gerai, nes tavo žodžiai tarsi iš kito pasaulio“.
Nors buvau šiek tiek išgėręs, bet susivaldžiau vos nepasakęs – „Klausykite, kaip jūs, nesuvokdami tokių elementarių žodžių, pasiekėte aukštosios mokyklos slenkstį?“ Mano draugužių paviršutiniškumas dar kartą atsiskleidė kai vieną kartą uždaviau tokius klausimus: kur keliauja siela po mirties ir kokios ji būsenos? Kas yra elementariųjų dalelių (protonų, neutronų) viduje ir iki kol tęsiasi Visata ir kur jos ribos, o galiausiai – kas yra už jos ribų. Užuot bandžius apmąstyti šiuos klausimus, vienas kambario kaimynas leptelėjo: „Tu ką, be šito negali gyventi, kad tau tai svarbu? Mesk tai velniop ir nesigilink“. O kiti jam pritarė.
Galiausiai baigėme mokslus ir išsiskirstėme kas sau. Aš, įkvėptas dvasingumo ir rytų filosofijos, patraukiau į Indiją savanoriauti. Ten praleidau pusę metų, važinėdamas pakeleivingais automobiliais apkeliavau tą kraštą, negyvenau prabangiuose viešbučiuose, bet apsistodavau pas paprastus žmones, kurie pagal mūsų materialius standartus yra tikri skurdžiai. Kartą teko nakvoti pas elgetą, mat jis paprašė manęs pinigų maistui, o aš jo paklausiau – gal galiu pas tave apstoti nakčiai? Jis sutiko, o aš aprūpinau jį maistu.
Galiu drąsiai pasakyti, kad su Indijos elgeta dialogas buvo žymai įdomesnis nei su buvusias bendramoksliais. Neblogai jis išmanė Indijos ir Artimųjų rytų religijas bei rytietišką kultūrą, gan neblogai mokėjo anglų kalbą, nes jo tėvas dar kolonijiniais laikais buvo miestelio anglų kalbos mokytojas. Valgiau iš jo turimų dubenėlių ir net nebuvo minties susimąstyti, ar jis koks ligonis, ar serga kad ir tuberkulioze? Apie tai susimąsčiau, kai grįžau į Lietuvą.
Dabar, po daugelio metų klajonių po rytietiškas šalis ir religinių studijų, ėmiau net ir į Kalėdas žiūrėti kitaip. Dabartinė Kalėdų atmosfera man tapo visai nepriimtina. Manau, kad dabar ši šventė yra apipinta materializmu, apsirijimu ir masiniu išlaidavimu. Daugiau niekada nebeperku namiškiams dovanų, o Kūčių vakarą jiems pasakau, kad didžiausia dovana yra tai, kad mes susirenkame prie bendro stalo.
Na, o su buvusiais kursiokais ryšį dar palaikau ir vis paklausiu, kaip jie gyvena, tačiau paradoksas, o gal ir likimo pokštas toks, kad tas, kuris man sakė nesigilinti į visokias dvasias ir nebuitinius klausimus, šiandien dejuoja, kad neturi, už ką Kalėdų dovanų nupirkti.
Kai aš bandau jam paaiškinti, kad didžiausia ir svarbiausia dovana yra bendras susėdimas prie Kūčių stalo, jis apie tai nenorėjo nė girdėti ir toliau verkšleno, kaip nupirkti šeimai dovanas, kurios yra laikinos ir paviršutiniškos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!