Nežinau, kaip buvo Jums, bet man bakalauro studijų metu nuolat buvo primenama (primindavo dėstytojai ir bendrakursiai) – „Taigi čia tik bakalauras! Kai jau magistrą mokysiesi, tada tai jau reikės verstis per galvą“. Suprask, dabar čia treniruotė, niekas į tavo rašliavas didelio dėmesio nekreips, na, ką ten nekreips, tiesiog neskaitys. Tokia buvo vieša paslaptis.
Praėjau aš šią „treniruotę“ gana sėkmingai, be didelių vargų ir pastangų. Gavau progą nemokamai pratęsti jau rimtesnes magistro studijas. Esu tikra lietuvė, žinote, duoda – imk, muša – bėk. Taigi, galvoju, bandom. Ką gali žinoti, vėliau gal nebeleis. Na, o dabar tai jau kibom į rimtąjį mokslą. Juokinga, kai pagalvoji. Skambūs pavadinimai duoti paskaitoms, o ką girdi ten nuėjęs? Girdi iš esmės lygiai tą patį, ko klauseisi pastaruosius ketverius metus per vadinamąją rimto mokslo treniruotę.
Na, gal ir gerai, viskas girdėta ir žinoma, egzaminams ruoštis praktiškai ir nebereikia, plauki ramiai sava vaga ir dėl paskaitų nesuki sau galvos. Ateis gi ta didžiojo mokslo diena kada nors. Kaip visi sakė anksčiau, tai magistro rašto darbas –jau visai nebe juokai.
Atėjo tos dienos, parašiau aš tą darbą, ir žinote, rašydama vis dar negalėjau įvardinti, kuo gi tas magistras toks sunkus ir toks ypatingas. Reikalavimai – tie patys, temos – panašios, apimtis – gal 10 lapelių daugiau. Buvo taip paprasta, kad net graudu (ir ką Jūs ten veikiat, kurie verkia naktimis rašydami, nesuprantu).
Atėjo ir didžioji didžiojo mokslo diena – magistro darbų gynimai. Didžioji komedija, kitaip sakant. Per dieną prieš vieną komisiją ginasi 12 (!!!) žmonių, žmogui skirtas laikas – 30 min. su diskusija, kuri kartais dar užsitęsia (iš viso užtrukome 7 val. su viena pertrauka). Pristatymas, į kurį magistrantas sudėjo visą savo rimto mokslo įdirbį, turi „tilpti“ į 10 min., vėliau sakomi komisijos, kuri Tavo darbą mato pirmąjį kartą, klausimai ir komentarai.
Pirmas klaustukas – kokie robotai komisijoje sėdi, kad sugeba objektyviai išklausyti ir įvertinti tiek žmonių per dieną? Nes man asmeniškai po ketvirtojo pristatymo viskas pasidarė vienoda ir blanku. Įdomių situacijų tikrai buvo. Tą dieną darbus gynėsi 6 žmonės, kuriems vadovavo vienas vadovas, ir 6, kuriems vadovavo kitas. Įdomu tai, kad vienas darbo vadovas gynimuose dalyvavo, žodžiu, gynė kiekvieną savo studentą prieš komisiją. O kiti 6 – vargšai, nes jų vadovo nebuvo, vadovo raštiško atsiliepimo apie darbą – taip pat. Taigi, oficialus pažeidimas numeris vienas.
Po penkių kalbėtojų skelbiama pietų pertrauka. Beje, čia reikia paminėti faktą, kad tos dienos komisiją sudarė 4 asmenys. Taigi, paskelbia pertrauką ir atsiprašo, nes du komisijos nariai iš keturių toliau gynimuose nebedalyvaus. Taip, galima bandyti suprasti: švenčių metas, o „Akropolyje“ dienos metu yra žymiai lengviau praeiti (nežinau, kas dar galėtų būti, nes gynimų ir komisijos darbo tvarkaraštis paskelbtas prieš mėnesį buvo). Bet žinote, žmonės, kai kurie netgi pasiėmę paskolas, ir turintys rimtų lūkesčių, ir ketinimų gauti daug naudos su šiuo diplomu, tikrai labai tikisi objektyvaus vertinimo, atitinkančio jų įdėtas pastangas (kalbu turbūt ne apie save, o apie tuos, kurie iš tikrųjų ir investavo ir tikėjosi).
Po pertraukos likusius žmones vertina likę du komisijos nariai (galutinio įvertinimo objektyvumas, lyginant su pirmaisiais apsigynusiais, sumažėja 50 proc.). Pažeidimas – komisiją privalo sudaryti ne mažiau nei 3 asmenys. Du komisijos nariai išklausė pora žmonių, ir štai pro auditorijos duris įeina „pavaduojantis“ komisijos narys. Atsisėda ir klauso bei komentuoja likusius.
Gal ir džiaugiuosi, vis dėlto įvertinimai bus objektyvesni, nesvarbu, kad naujasis komisijos narys pagarsėjęs kaip ne itin mėgstantis dalinti dešimtukus (pasakiau gana švelniai). Taigi, paskutiniai penki studentai ginasi jau prie trijų asmenų komisijos. Gynimai baigėsi, komisija studentus išprašo už durų, kad galėtų susitarti dėl įvertinimų. Iš paskos išeina ir pavaduojantis komisijos narys, atsisveikina jis su mumis ir palinki sėkmės: „Sėkmės visiems, aš jau einu, ir taip čia per klaidą papuoliau“. Fainuolis koks, galvoju.
Taigi, visus vertina komisija, kurią vėl sudaro du žmonės. Apie tai, kokie įvertinimai, ir kodėl tokie vertinimai, būtų jau atskira istorija. Aš čia ne dėl savo ar kitų įvertinimų parašiau pasiskųsti ar pasidžiaugti, o objektyviai įvertinti, už ką gi mums ir kaip yra suteikiami tie aukštojo mokslo diplomai. Visi gynimai, beje, yra vieši, galite ir jūs ateiti ir taip pat objektyviai įvertinti.
Dar viena įdomybė – vienam komisijos nariui keturis kartus skambėjo mobilusis telefonas. Aišku, dėkokime atsitiktinumams, jis suskambėdavo kaskart, kai savo darbą prieš auditoriją pristato studentas. Žinote, kai tai jau yra rimtas mokslas – magistro studijos, tai studentų visai turbūt netrikdo pašaliniai pašnekesiai, nes jie jau pasirengę ir atsparūs visiems gyvenimo atvejams. Taip taip, tas komisijos narys keturis kartus stojosi, keturis kartus ėjo prie palto ir ieškojo kišenėje telefono ir keturis kartus atsiliepė (!!!) ir pakalbėjo. Jūs turbūt galvojate, kad išėjo už durų? Klystate, čia pat, kol studentas rodo savo iškalbos meną.
Aš tikrai labai džiaugiuosi, kad gausiu aukštojo mokslo, ir dar ne bet kokį, o jau tikrai rimtą – magistro – diplomą. Tikrai iš anksto atsiprašau tų, kurie į mokslą turi kitą požiūrį, kurie nesusidūrė ir netikės tokia situacija, bet tokia buvo mano realybė. O su mano realybe atėjo ir mano požiūris, kad, mieli tėveliai, seneliai, darbdaviai, studentai ir kiti, ar tikrai norite, kad jūsų dukrelė, anūkas ar vadybininkas gautų tokį diplomą? Ar jis Jums atneš naudos ar ką nors pakeis? Galų gale ir patys studentai, kurie investuojate į savo mokslus po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių, rinkitės atsakingai. Ir sumažinkite savo lūkesčius, geriau likti nustebusiam, nei nieko nepešusiam.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!