Ir pastangos atsipirko – tokios meilutės katytės dar nesu turėjusi: vakare ji, nutarusi, kad jau mums laikas miegoti, ateidavo ir susirangydavo man ant krūtinės arba naktį atsiguldavo prie veido ir liepdavo ją apsikabinti.
Grįžę iš kaimo, pamatėme, kad mūsų kieme atsirado katytė našlaitėlė, panašaus amžiaus kaip Bella. Mažylė buvo labai graži – net galvojome, kad gal maišyta su Meino meškėnu, tik su nulaužta uodegėle. Bandėme surasti jai šeimininkus, bet žmonės, pamatę „broką“, apsigalvodavo. Po kiek laiko, nuo uodegos galiuko kailis nuslinko ir liko plikas uodegos stimburiukas. Kadangi namie dar turėjome šunį – stafordšyro mišrūną, ir Bellą, sveikas protas sakė, kad neimtume dar vieno gyvūno į namus. Bet pasislėpusi aš nešdavau mažylei valgyti, paskui pastebėjau, kad ir vyras paslapčia neša maistą.
Kartą pastebėjau vaizdą, kuris iki šiol graudina mano širdį: jau buvo ruduo, švietė saulė, kieme prikritę lapų, papūtė vėjelis ir pradėjo sukti lapus ratu. Našlaitėlė išbėgo iš savo slėptuvės ir pradėjo kaip vaikutis žaisti su lapais... Taip gaila pasidarė, kad jos niekas nemyluoja, su ja niekas nežaidžia.
Kadangi gyvename mediniame name su kiemu, laikyti uždarytą namie gyvūnėlį atrodo kažkaip neteisinga. Mūsų Bella išeidavo ir žaisdavo su katyte. Pradėjo kaip vaikas vedžiotis savo draugę namo. Aš apsimesdavau, kad nepastebiu – nevydavau. Artėjant vėsesniems orams, pradėjau zirzti vyrui, kad šals, ir tos katytės uodegėlė juk be kailiuko. Mano mažoji 3 metų dukrytė kažkodėl sugalvojo jai vardą Moma. Vyresnioji dukra prieštaravo, bet aš norėjau, kad ir mažoji kaip asmenybė pasireikštų – ir palikome jos sugalvotą vardą. Visas kiemas ją taip pradėjo vadinti. Paskutinis žingsnis buvo, kai aš Momą pagavau, sumaitinau vaistų nuo kirminų, išmaudžiau šampūnu nuo blusų ir vėl paleidau į kiemą, o vyresnioji dukra ją vakare pasigavo ir pasakė, kad nori su ja miegoti. Aš ir prisipažinau, kad aš jau ją išmaudžiau. Taip ir liko Momytė su mumis.
Tokių cirkų prisižiūrėdavome namie, jos taip gražiai dūkdavo – atrodė, kad kačių pilni namai. Bet kai Moma atėjo gyventi, Bella jautėsi šeimininke – ant mano krūtinės demonstratyviai atsiguldavo, tada Momai mano pilvas likdavo. Ir prie maisto bandė rodyti, kas yra šeimininkė, nors kai dar į svečius atsivesdavo, žymiai draugiškesnė buvo. Bet žiemą nutiko didelė nelaimė – Bella pakliuvo, matyt, po automobilio ratais, kažkaip dar sugrįžo namo, bet buvo nebepagydomai sužalotos priekinės kojytės. Teko primti žiauriausią mano gyvenime sprendimą – užmigdėme. Užtat mums liko jos atvesta Moma.
Dabar ji yra visateisė mūsų šeimos narė. Taip ir kyšo jos tas stimburiukas – klausėme veterinarų, gal operuoti, bet pasakė, kad uodegytė jau sukaulėjusi, tai tektų daryti tikrą operaciją, kam kankinti gyvūnėlį – juk tai tik grožio klausimas. Bet mums ji pati gražiausia ir mieliausia. Ir kieme leidžiasi paimama į rankas, ne kaip tikra katė, ir namie – jeigu paimi ją ant rankų, tai taip ir lieka kaip žaislinė. Atrodo, jog ji būdama našlaitėlė taip išsiilgo meilės, kad jai viskas tinka, kad tik būtų myluojama ir mylima.