Visgi siekiant atrasti optimalaus valdymo metodus, nederėtų susikoncentruoti vien į vadybinius, teisinius ar politinius parametrus. Ne mažiau yra svarbu įvertinti ir sociologinius, kultūrinius aspektus, kurie gali turėti įtakos viešojo administravimo reformų procesams - naujų, dar besiformuojančių teorinių konstruktų įgyvendinimo sėkmei. Tai tampa ypatingai svarbu, pabrėžiant anglosaksiškose šalyse vykusią viešojo administravimo koncepcijų kaitą, pereinant nuo tradicinės, modernizmo kultūroje susiformavusios racionaliosios biurokratijos, prie naujosios viešosios vadybos modelio, kurio struktūroje, autorių požiūriu, atsiskleidžia vartotojiškumas - vienas iš viešajam administravimui būdingų destruktyvių postmodernizmo bruožų. Naujoji viešoji vadyba (angl. New Public Management) yra valdymo receptas, normatyvinis modelis, prasidėjęs XX amžiaus devintajame dešimtmetyje ir besiremiantis privataus sektoriaus metodų integracija į viešąjį sektorių, orientuojantis į rezultatą ir efektyvumą, pagrįstą ekonomine išraiška. Vartotojiškumas, kaip postmodernios visuomenės bruožas, sąveikauja su naujosios viešosios vadybos koncepcija ir daro ryškią įtaką jos teorinėms nuostatoms bei principams.
Siekiant geriau suprasti vartotojiškumo ir naujosios viešosios vadybos santykį, pirmiausiai būtina pasiaiškinti skirtumus tarp vartojimo ir vartotojiškumo. Pirmoji sąvoka – vartojimas - pabrėžia normalią individo būklę, siekiant patenkinti biologiškai nulemtus poreikius. Paprastas vartojimo apibrėžimas galėtų būti – ekonominių resursų naudojimas, siekiant patenkinti žmogiškuosius poreikius, įsigyjant ir naudojant gerybes ir paslaugas. Vadinasi, galime teigti, jog vartojimas yra organiška veikla, kurią taip pat būtų galima puikiai iliustruoti, kaip instrumentą pasitelkiant Abrahamo Maslowo žmogaus poreikių piramidės logiką. Vartojimas tampa būtina sąlyga išgyventi, todėl individas nukreipia finansinius išteklius siekdamas patenkinti pirminius fiziologinius ir saugumo poreikius. O vartotojiškumas yra šiuolaikinė dabartinės visuomenės motyvacinė, egzistencinė sąlyga, kuri prisideda prie identiteto formavimo ir suteikia galimybę dalyvauti socialiniuose žaidimuose, kuriuose statusas priklauso nuo sugebėjimo infliacijos sąlygomis pademonstruoti ir išlaikyti savo išskirtinumą. Kitaip tariant, didžioji populiacijos dalis privalo turėti pakankamai pinigų, bent jau laikas nuo laiko tam, kad galėtų pirkti daugiau nei jiems yra reikalinga. O šiuos poreikius privalo užtikrinti masinė gamyba ir prekių infliacijos kultas, kuris transformavo visuomeninę orientaciją iš kokybinės į kiekybinę. Postmodernioje visuomenėje mes nesiekiame įsigyti namų apyvokos daiktų dėl jų techninių parametrų. Todėl dabartinėje kultūroje daiktai įsigyjami, pasiduodant jų gundymams ir įsimylėjimo pojūčiui. Vartotojiškumo kontekste ne tik keičiasi orientacija kokybės ir kiekybės atžvilgiu, bet ir pati kokybės sąvoka įgauna naują prasmę, kuri remiasi estetika ir jos sukeliamomis emocijomis, o ne realiomis, praktinėmis įsigyjamo objekto charakteristikomis.
Aptarus dalinius vartotojiškumo bruožus, galima parodyti kaip šis postmodernistinis parametras persismelkia ir į valstybės valdymą per naujosios viešosios vadybos reformas. Naujosios viešosios vadybos kontekste valstybė „atsidavė“ postmodernistiniam vartotojiškumui, ją redukuojant iki kapitalistinio produkto, kaip analogiją pasitelkiant prekybos centrą, atliekantį viešąsias funkcijas. Prekybos centro efektyvumo kriterijai yra orientuoti į parduodamos produkcijos kiekį ir kuo daugiau prekių ar paslaugų yra parduota, tuo jo savininkams generuojamas didesnis pelnas. Todėl prekybos centre prioritetu yra kiekybiniai rodikliai, visiškai nesąlygojantys kokybės. Šią logiką naujosios viešosios vadybos fone pritaikius valstybei, išryškėja akivaizdi problema, suvokiant, jog vien tai, kad viešojo sektoriaus institucijos per tam tikrą laiką suteiks didelį kiekį paslaugų, tai visiškai nesąlygos, jog „klientai“ bus patenkinti. Yra itin svarbu suvokti, jog kiekis dar nelemia rezultato. Ypatingai tai tampa aktualu analizuojant tokias viešąsias sritis, kaip švietimas, kultūros sfera, sveikatos ir socialinė apsauga, kuriose vartotojiškumas galėtų turėti itin destruktyvių padarinių visuomenės nariams.
Kita argumento pusė yra ta, jog skatinant privatizaciją, ir ankščiau paminėtinas sritis perleidžiant vien tik privačiajam sektoriui, neišvengiamai kyla prieštaravimai tarp pamatinių viešojo administravimo tikslų ir naujosios viešosios vadybos reikalavimų. Nors finansines sąnaudas valstybės lygmeniu sumažinti yra įmanoma, tačiau labai svarbu atsakyti į klausimą, kokia visa to kaina? Juk akivaizdu, kad tai gali sąlygoti vartotojišką verslo struktūrų laikyseną paprastų piliečių atžvilgiu, kuomet žmogus įvertinamas tik pagal savo vartotojišką potenciją, statusą ar reprezentacinius ženklus, taip užkertant kelią tinkamai gauti viešąsias paslaugas. Traktuojant valstybę kaip prekybos centrą ar verslo kompaniją, išryškėja ir tarpinstitucinės konkurencijos aspektas tiek finansine, tiek viešosios politikos projektų įgyvendinimo prasmėmis. Diegiant naujosios viešosios vadybos metodus buvo tikimasi, jog konkurencija turėtų pagerinti viešųjų paslaugų kokybę. Tačiau postmodernistiniame vartotojiškumo kontekste konkurencinė aplinka viešajame sektoriuje gali sukelti konfliktines situacijas, o ne tobulinti tarpinstitucinę kooperaciją, kuri yra būtinas komponentas darniam ir optimaliam valdymui.
Kitas argumentas yra orientuotas į požiūrio kaitą dėl valstybės tarnautojo misijos kintant viešojo administravimo modeliams. Tradicinio biurokratinio modelio struktūroje buvo įtvirtinami principai, siekiant valstybės tarnautojui užtikrinti daugybę garantijų ir privilegijų, tokių kaip ilgalaikės darbo perspektyvos, galimybė kilti karjeros laiptais, atlyginimas, nepriklausantis nuo rezultatų, aiškiai apibrėžta veiklos sritis. Naujoji viešoji vadyba, kaip vartotojiškas produktas, siekdama pakeisti „neefektyvią“ valdymo aparato būklę, įveda savo principus, pirmiausiai išbalansuodama iki tol nusistovėjusią biurokratinio modelio struktūrą. Naujosios viešosios vadybos kontekste valstybės tarnautojai pradedami traktuoti kaip „žmogiškieji ištekliai“. Pats žodis „ištekliai“ pirmiausiai pabrėžia tai, jog yra sukuriamas įspūdis, jog valstybės tarnautojas, kaip ir visi kiti objektai vartotojiškumo kontekste, yra prekė, kuria galima disponuoti, vykdant kitus vartotojiškumo ciklo imperatyvus, tokius kaip įvertinti, įsigyti ir išmesti. Tada valdymo kontekste naudojama subtilesnė retorika, kaip atranka, kontraktų sistema, ar nekonkurencingumas. Valstybės tarnautojas, kaip ir visos prekės prekybos centre, yra įvertinamas pagal specifinius kriterijus, siekiant atskleisti jo savybių atitikimą nustatytiems normatyvams.
Ar galima naujosios viešosios vadybos ir beatodairiško vartotojiškumo samplaiką pakeisti geresne, pažangesne alternatyva? Klausimas ne tik retorinis, bet ir svarbus dabarčiai bei ateičiai – po neo-liberalizmo ekonominės krizės, kuri nuvilnijo per Vakarų pasaulį prieš kelis metus ir besiplečiant kultūrinei-moralinei krizei, kuri įsisiūbavo Vakaruose prieš kelis dešimtmečius, kai buvo pasikėsinta į gerovės valstybės pamatus, reikalinga naujo tipo – skaidri ir atvira sistema, kuri skaidrumą, teisingumą, demokratiją, bendradarbiavimą, socialinę kokybę ir socialinę atsakomybę statytų į pirmą, o įvairius kiekybiškai išmatuojamus rezultatus – į antrą planą. Ne tik kiekybiškai išmatuojami rezultatai, bet ir procesas turi būti svarbus viešųjų paslaugų kokybei pasiekti. Aišku, kaštų ir naudos analizė turi būti įgyvendinta, bet nauda turi būti „matuojama“ pirmiausiai kokybiškai, o tik po to – kiekybiškai, ypač jeigu kalbame apie viešąjį sektorių. Viešojo sektoriaus išlikimo ir jo sustiprinimo klausimas sietinas su vartotojiškos kapitalizmo logikos, paremtos socialine rizika ir neprognozuojamumu, apribojimu ir perkeliant valdymo akcentus į ilgalaikės perspektyvos formavimo klausimus, kuri remtųsi aiškumo, pastovumo ir prognozuojamumo tendencijomis. Veiksmingumas, kaip tikslų pasiekimo laipsnis, socialinis teisingumas, lygybė ir etika turi pirmauti prieš ekonomiškumo ir kiekybinio efektyvumo siekį. Toks jau teoriškai besiformuojantis modelis yra. Tai - naujasis viešasis valdymas (New Governance), kuris pasižymi aukščiau išvardintais principais.