Ji, lyg mėnesiena, apšviečia visą Ukrainos karių kontroliuojamą perimetrą. Neužilgo prasideda iki ryto trunkantis artilerijos apšaudymas.
Raketos šviesoje pasimato ir iki tol aklinoje tamsoje skendėjusi nedidelė, sukrypusi lauko virtuvėlė. Į ją persikėlė budėti penki kariai, nes vakarykštė „Grad“ artilerijos ataka sunaikino buvusį saugų jų prieglobstį – kažkieno gyvenamąjį namą. Vakarykščių bombardavimų metu šiame kieme žuvo trys Ukrainos kariai.
Kelių kvadratinių metrų virtuvėlėje stovi minkštas sėdimas „kampas“, stalas, krosnis, šalia kurios – dėžės su amunicija. Virtuvėlės sienos išduoda jos sunkią pastarojo laiko istoriją – nuo sprogimų veriasi plyšiai, suskeldėjęs tinkas. Čia glaudžiasi ir dvi kontūzytos katės bei sužeistas šuo.
Bulvių rūsyje, į kurį patekti galima per plačiai ir nuolat atvertas duris grindyse, vienu metu miegoti gali trys kariai. Rūsys nešildomas, todėl ant žemės pritiesta čiužinių ir turistinių kilimėlių. Šalia yra vienas iš karine prasme aktyviausių Ukrainos įtvirtinimų šiame fronto linijos ruože.
Jame nuolatos aklinoje tamsoje, paslėpę net racijos lemputes, budi du kariai. Jiems į pagalbą atskubėti gali ir kiti du, tuo metu besiilsintys virtuvėje prie krosnies.
Atėjus šalčiams, būtent čia pati mėgstamiausia karių vieta. Užėjus į virtuvėlę mane užkalbina kaip tik rankas prie degančių malkų besišildantis karys, pravarde Setas.
Aukštaūgis, ramių manierų vyras Piskuose kovoja jau ketvirtą dieną. Jis čia atvyko iš „Donbaso“ bataliono savanoriškai, kad padėtų vienoje svarbiausių fronto vietų kovojantiems vyrams.
Į penktą dešimtį įkopęs karys išsiskiria iš kitų šiame įtvirtinime kariaujančių vyrų.
Jam bebudint poste ugnis „atidengiama“ retai, tik esant būtinybei.
„Šaunu tik tuomet, kai esu dėl to įsitikinęs ir neturiu kitos galimybės. Nenoriu šiaip sau išduoti savo pozicijų“, – sugrįžęs iš dviejų valandų budėjimo sako jis.
Tačiau Setas gali papasakoti daug daugiau. Nejučiomis užsimezgęs pokalbis trunka tris uogienės arbatos puodelius.
Pašnekesį vis pertraukia iš separatistų pusės skriejančios minos bei į šalia esančio namo stogo šiferį besiskverbiančios kulkos. Nuo šio įtvirtinimo iki priešų pozicijų – penki-šeši šimtai metrų.
Setas kilęs iš Krymo. Jis kartu su „Donbaso“ batalionu ištvėrė didžiausią Ukrainos karo tragediją – Ilovaisko „katilą“. Visai neseniai savanorių bataliono „Azov“ lyderis Andrėjus Biletskis įvykius Ilovaiske, pareikalavusius šimtų ukrainiečių karių aukų, pavadino esminiu „moraliniu lūžiu“. Tragedijos priežastys ir praradimai iki šiol nėra visiškai aiškūs.
Batalione Setas buvo kulkosvaidininku. Kartu su juo į Piskus atvyko ir jo buvęs vadas, kuris buvo sužeistas per prieštankinio pabūklo ataką.
„Tas dešimt-dvidešimt minučių trukęs kolonos apšaudymas buvo baisiausia, ką teko matyti šiame kare“, – prisimena karys. Tačiau išlaiko optimizmą – „dėkui Dievui, linksmų nutikimų čia daugiau. Va, šiandien atsikėliau gyvas – jau ir linksma“.
– Prisimenate tą dieną, kai supratote, jog turite paimti ginklą ir važiuoti kovoti?
– Jei atvirai, tokios mintys ėmė suktis, kai „Maidane“ buvo pradėta šaudyti į protestuotojus. Turbūt kaip ir didžiąją pilietinės Ukrainos visuomenės dalį, taip ir mane tai šokiravo. Tuomet neturėjau galimybių išvažiuoti iš Krymo – su žmona turėjome savą parduotuvę, kurioje reikėjo kasdien dirbti.
Tačiau tik pasitaikius pirmajam šansui prisijungiau prie jau suformuoto „Donbaso“ bataliono. Karinės patirties turėjau tik tiek, kiek įgavau privalomojoje karinėje tarnyboje. Į Donbasą išvažiavau turbūt dėl to, jog jaučiau grėsmę tiek sau, tiek savo šaliai, į kurią įsiveržė svetimi tankai.
– Sakote jog iš Krymo išvykote su žmona. Koks ryšys su ten likusiais artimaisiais bei draugais?
– Su dauguma jų, deja, nebendrauju. Jie palaiko priešo pusę ir lygiai taip pat nebendrauja su manimi, nes aš remiu vieningą Ukrainą. Juos suprantu, bet nepateisinu – žmonės visą gyvenimą gyveno izoliacijoje ir vienintelis užsienis jiems būdavo Rusija, todėl natūralu, kad ši šalis jais lengvai gali manipuliuoti.
Sako, kad šiandien Kryme ramu – niekas nešaudo. Tačiau ekonomine prasme viskas daug blogiau nei buvo – daug produktų tapo deficitiniais, poilsiautojų vasaros sezonu buvo mažai. Rusija pinigų ten „nekiša“. Suprantama, kam jiems finansiškai remti Krymą, kuomet šalyje tokia krizė, o dar ir Sočis bei kiti jų regionai reikalauja nuolatinių finansinių injekcijų.
Jei klausiate, ar Krymas išgyvens be sausumos kelio iš Rusijos, atsakau – mano nuomone, taip. Neabejoju, jog yra susitarimai tarp verslininkų. Galbūt produktai ten kainuos brangiau, bet kažkas tikrai atras būdą juos atvežti ir uždirbti.
– Kaip Krymo okupaciniai veiksmai atrodė vietos gyventojo akimis?
– Viskas vyko taikiai. Prieš tai, kai pasirodė Rusijos Federacijos kariai – vadinamieji „žalieji žmogeliukai“, juos priimti buvo nuteikta liaudis. Prieš įžengiant jiems buvo galima pastebėti prorusiškų nuotaikų suaktyvėjimą.
Tie, kas priešinosi, kas atvirai demonstravo ukrainietiškus jausmus, neturėjo galimybių reikštis ir buvo padaryta taip, kad vienintelis kelias jiems išlikti – palikti pusiasalį ir vykti į žemyninę dalį. Tuomet, kai didžioji liaudies dalis liko prorusiška, nebeliko jokios pasipriešinimo galimybės.
– Kaip okupacija pakeitė jūsų bei šeimos rutiną?
– Po Krymo okupacijos su žmona išvykome į Charkovą. Praradome namus ir verslą – nuosavą parduotuvę. Darbas ten sekėsi neblogai, tačiau viską praradome. Šios aukos absoliučiai negailiu. Pinigai ir verslas juk nesunkiai užgyvenami. O šis savigarbos jausmas, jog neparsidavėme okupantams, mums yra daug svarbesnis. Taip, galėjome ir dabar išlaikyti verslą, pasikeisti pasą į rusišką, kolaboruoti su okupantais ir išdavikais.
– Esate vienas iš nedaugelio, galinčių papasakoti apie didžiausią šio karo tragediją – vadinamąjį „Ilovaisko katilą“. Kaip atsidūrėte Ilovaiske?
– Į Ilovaiską patekau, nes tarnavau savanorių batalione „Donbas“. Miestą norėta apsaugoti nuo separatizmo. Į jį įėjome be kovos. Žinojome, jog kitą miesto dalį kontroliuoja priešas – Donecko sukilėliai. Ilovaiske praleidome apie 12 dienų.
Tuomet sulaukėme komandos „atsitraukti“. Kodėl ji buvo duota, tikrai nežinau. Nenoriu ir spėlioti. Karinė vadovybė argumentavo tuo, jog esame apsupti iš visų pusių – „katile“. Pats atsitraukimas truko ilgai ir buvo vilkinamas.
– Ilovaiske kariavo tiek Ukrainos kariai, tiek savanorių batalionai. Atsitraukėte visi kartu?
– Mes (batalionas „Donbas“ – DELFI) sudarėme koloną kartu su 93-iąja Ukrainos armijos brigada. Kolonoje buvo šarvuotoji technika, tankai, sunkvežimiai bei artilerija. Iš miesto išvykome sėkmingai.
Tačiau kuomet pasiekėme Černovosilsko kaimą, ten prie kelio stovėjo rusų kariai, rusiškas džipas. Ten tarp jų ir Ukrainos armijos atstovų vyko kažkokie pokalbiai, kurių dalį nugirdome per raciją. Kariuomenę praleido važiuoti toliau. Tuomet atėjo bataliono eilė. Mums truputį pavažiavus ir prasidėjo tas „pragaro katilas“.
Atakavo artilerija, prieštankiniai pabūklai, kulkosvaidžiai ir stambaus kalibro ginklai. Supratome, jog prieš jų pabūklų vamzdžius atsidūrėme kaip taikiniai tire. Buvome patiekti tarsi ant lėkštutės.
Patys „maskoliai“ sakė, jog mūsų laukė dvi dienas. Beveik visą techniką sunaikino, mums išgyventi pavyko dėl to, jog važiavome lengvuoju automobiliu ir kažkokiu būdu vairuotojui pavyko išmanevruoti bei pasislėpti šalikelėje. Vėliau pamačiau, jog iš kolonos neliko nė vienos sveikos didelės mašinos.
Iš pradžių bandėme atsišaudyti būdami viduryje lauko. Tačiau greit nusprendėme atsitraukti. Sėdome į mašiną ir nuvažiavome iki Chutos kaimelio, kuriame buvo gal šeši namai. Užėmėme perimetrą ir dvi dienas ten sėdėjome.
Vėliau prasidėjo pasidavimo procesas.
– Papasakokite, kaip vyko pasidavimo procesas, juk vis tik liko daugybė gyvų karių. Kodėl buvo nuspręsta pasiduoti?
– Mus apsupo ir laikas nuo laiko stipriai apšaudydavo. Nuolat keldavo ultimatumus – „pasiduokite arba būsite sušaudyti“. Na ir mūsų valdžia priėmė sprendimą pasiduoti.
Į nelaisvę pasidavė daugiau kaip šimtas karių. Daugybė buvo užmuštų, sužeistų. Tiesa, „maskoliai“ sužeistuosius paleido. O didžioji dalis pasidavusių – vis dar nelaisvėje.
– Teigiate, kad ta diena prie Ilovaisko buvo baisiausia, ką matėte per šį karą. Kaip buvo sunaikinta kolona?
– Tai buvo tiesioginiai pataikymai iš mažiau nei puskilometrio. Pamenu pro priekinį automobilio langą, tiesiogine to žodžio prasme, mačiau skriejančius žmones ir jų kūno dalis. Apie dvidešimt minučių mūsų koordinates apšaudė artilerija, tankai.
Pataikydavo labai tiksliai, beveik be klaidų. Įsivaizduokite, kai į paprastą, kareivius vežantį sunkvežimį pataiko mina. Iš kolonos liko tik metaliniai griaučiai, pelenai, kaulai, sudegusios neperšaunamos liemenės...
– Vis kartojate žodį „rusai“ ir „maskoliai“. Iš ko sprendžiate jog tai nebuvo Donecko sukilėliai?
– Sako, kad derybas dėl pasidavimo vykdė būtent rusų kariškiai. Jau anksčiau teko matyti nemažai rusų karių. Visų pirma, kariaujant „Donbase“ mums pasitaikydavo paimti į nelaisvę jų desantininkus. Jie visi kartodavo – „mus čia atsiuntė mokymams“.
Pamenu kontraktinius karius iš Omsko, Vologdos rajono, nemažai iš Sibiro. Pamenu, grupelė jų mums į nelaisvę papuolė, kuomet „Donbaso“ artileristai pamušė du tankus bei dvi šarvuotas tanketes.
– Ką jie jums pasakodavo?
– Aš vengiau bendravimo su priešais. Tačiau mano ginklo broliai mėgdavo juos paklausinėti. Kaip sakydavo „nuoširdžiai išsikalbėdavo“. Manau su jais reikėjo daug griežčiau pasielgti.
– Tačiau šiandien jūs sėdite čia, o ne kalite priešo teritorijoje. Kaip išvengėte nelaisvės?
– Paprastai – mes nepasidavėme. Keturiese surizikavome, vardan to, kad išvengtume pasidavimo priešui.
Matėme galimybę išvengti kolonos ėjimo pas priešą sudėjus ginklus. Pasidavimą laikau didžiausia gėda. Mes juk savanoriai ir tokiems kaip mes geriau jau nusišauti nei klūpėti ant kelių ir žemintis prieš okupantą.
Kiek žinau, dabar mūsiškiai vergauja dirbdami juodus darbus separatistų kontroliuojamame Ilovaiske. Kam pavyksta susisiekti su artimaisiais, dažnai kartoja – „geriau būtume nusišovę“. Sunku pakelti žeminimą, kankinimus verčiant prisipažinti, išduoti draugus.
– Ar teisingai suprantu, kad smerkiate tuos, kurie pasidavė?
– Neteisiu jų, tačiau tokio pasirinkimo nepalaikau. Nesakau, kad reikėjo paimti ir nusišauti, tačiau bent jau pabandyti pabėgti. Mūsų patirtis parodė – šansas tikrai buvo. Jie galėjo pasiduoti tuomet, jei juos jau sučiuptų bėgančius. Man asmeniškai būtų didžiausia gėda ir pažeminimas – klūpoti prieš separatistą ar Rusijos karį.
– Kada jūs nusprendėte, kad reikia bandyti bėgti?
– Mes nuo pat pradžių po atakos net nesvarstėme galimybės pasiduoti. Buvome nusprendę likti ir atsišaudyti. Tačiau vienas karininkas, pravarde Senis, pakeitė mūsų nuomonę: „Ką jūs keturiese padarysite? Kiek laiko jūs galėsite gintis? Jus vis tiek galiausiai įveiks.“
Stojome paskutiniai į visą belaisvių koloną. Kai ji pajudėjo priešo link, priėjome tokią daubą, tokį tašką, kuriame mūsų „maskoliai“ nematė – šokome į šoną ir gulėmės ant žemės. Taip pragulėjome iki sutemstant ir mūsų niekas nepastebėjo.
– Kas buvo po to? Kaip sugrįžote iš priešo teritorijos?
– Vėliau pajudėjome pietvakarių kryptimi ir po dvylikos dienų ėjimo priėjome mūsų armijos kelio postą. Prieš tai vos nenuėjome į separatistų įtvirtinimus. Eidami maitinomės obuoliais, arbūzais, pomidorais. Kartą lauke, matyt buvusioje Ukrainos artileristų pozicijoje, radome paliktų sausų davinių, kurie buvo tikra palaima.
Taip pat eidami užtikome separatistų įtvirtinimus pamiškėje. Su jais susikovėme ir neutralizavome. Kai grįžome, mums tik ranką paspaudė ir pasakė – „šaunuoliai“. O karininkas, kuris atvedė tą šimtą karių į nelaisvę ir vėliau tapo pirmuoju paleistu iš jos, gavo ordiną.
– Kodėl šiandien „Donbaso“ bataliono nematome kovojančio nei čia, Piskuose, nei kur kitur?
– Laukiau šito klausimo. Teko girdėti, jog batalionas, kuris buvo vienas stipriausių kovoje prieš separatistus, yra terorizuojamas – „jei vėl paimsite ginklus, kentės jūsų kariai, esantys nelaisvėje“.
O jų ten yra labai daug. Sako, kad priešo nelaisvėje yra daugiau nei devyniasdešimt šio bataliono karių, todėl niekas jais nerizikuos. Ši versija nėra vieša. Galbūt tai sugalvojo mūsų karininkai, nežinau. Tačiau tiesos šioje hipotezėje neabejotinai yra.
Kad ir kaip būtų, jei „Donbasas“ ims vėl kariauti, aš grįšiu ten.
– Kaip vertinate Donbaso sukilimą? Ar šis regionas buvo pajėgus ir pakankamai nuovokus savarankiškai sukurstyti tokį karą?
– Manau Donbasas be Rusijos pagalbos nebūtų apskritai sukilęs. Net jei ir sukiltų, būtų labai greit „pastatytas į vietą“. Jei ne Rusijos atlikti „namų darbai“ – supriešinimas su likusia tauta, rėmimai ginkluote ir apmokymai, šis sukilimas būtų greit numalšintas ir nebūtų tokių tragedijų kaip Ilovaiske.
Juk mes ir šį miestą būtume lengvai išlaisvinę. Mūsų buvo tik septyniasdešimt ir būdami lengvai ginkluoti atkovojome pusę miesto. Vėliau sužinojome, kad priešo pajėgos buvo keliskart didesnės, įskaitant patyrusius kovotojus iš Kaukazo.
– Minėjote, kad dėl politinių pažiūrų praradote daug draugų. Vienas garsus fotožurnalistas yra sakęs „kai į tave šaudo, draugų susirandi labai greitai“. Ar naujų draugų suradote čia?
– Taip, tikrai daug. Čia yra teisingi žmonės, kuriuos vienija pagrindinis bruožas – meilė ir pagarba savo šaliai. Gyvename visi kartu, kiekvieną dieną patiriame įvairius išbandymus, todėl pasitikėjimas ir draugystė yra būtina.
Tikiu, kad tai tie žmonės, į kuriuos kreipsiuosi, jei kada reikės pagalbos. Draugai, kurie tave parėmė tarp zvimbiančių kulkų ir ugnies – yra nepaprasti draugai. Čia supratau, kokia yra žodžio „draugas“ prasmė. Būna labai sunku, kai kažkas iš jų žūsta.
– Kaip vertinate tai, kad daug aktyvistų bei patyrusių karininkų rinkimuose kandidatavo į politinius postus?
– Manau, tai neteisinga. Suprantu, jog jie tikrai užtarnavo sąžiningą reklamą, reputaciją, tačiau šiandien, kai šalyje vyksta karas, jų vieta yra mūšyje. Labai trūksta patyrusių karininkų tiek fronte, tiek apmokant jaunus karius.
– Ar čia būdami svajojate, ką veiksite pasibaigus karui?
– Ne, to tikrai nei spėlioju, nei svajoju. Pirmiausia, manau, kad karas greit nesibaigs. Deja, suprantu, kad jis tęsis tiek, kiek rusas norės. Kad ir kaip būtų, esu įsitikinęs, kad iš bado nenumirsiu.
– Mūsų pokalbį kelis kartus pertraukė šūviai bei sprogimai. Ar esate pripratęs prie tokios buities skambant šiai sprogimų muzikai? Galite užmigti?
– O taip, jau senai pripratau ir supratau, kiek mažai žmogui reikia. Miegu be problemų. Svarbiausia, jog minos nekristų tiesiai į namą. Jei prasidės „Grad“ ataka, kartu su mumis nedelsdamas šok į rūsį.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.