Turbūt kaip ir daugelis vaikų svajojau pamatyti, kaipgi jis atrodo. Tačiau mama vis pakartodavo ne kartą pasakotą istoriją, kad jei tik kuris vaikas pamato Senį Šaltį, daugiau dovanų niekada nebegauna. O aš tuomet tyliai sau mintyse svarsčiau, kad reikia pakentėti iki kokių 16 metų, o tada jau galėsiu ir patykoti senelio.
Suprantama, kad šie mano planai pradėjo palengva žlugti, nes vyresni vaikai kieme užsiminė, kad jokio Senio Šalčio nėra. Buvau didelė fantazuotoja, todėl nenorėjau tuo tikėti. Tačiau galų gale vieną Naujųjų Metų rytą išvyniojusi dovanas, pareiškiau tėvams, kad čia jie padėjo dovanas po egle.
Primenu, kad buvo sovietiniai visuotinio deficito laikai, kai parduotuvių asortimentas spaudė ašarą. Tačiau buvo viena stebuklinga vieta – pramoninių prekių bazė – kur už atitinkamą atlygį buvo galima gauti jei ne visko, tai daug ko.
Mama, išgirdusi mano abejones, labai įtikinamai paaiškino, kad mano gautas žaislas toks ypatingas, kad parduotuvėje jo nenupirksi, ir kad tik Senis Šaltis naktį patenka į bazę ir ten prisikrauna maišą dovanų. Ir aš tuo patikėjau... Tada tvirtai nusprendžiau, kad užaugusi dirbsiu tik bazėje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!