Eglužės viena už kitą gražesnės, pasidabinusios baltomis nuotakų suknelėmis tarsi prieš veidrodį puikuojasi. Gražu. Labai gražu šiuo metų laiku. Balta balta... Apsidairiusi, besigėrėdama gamta, anksti ryte matau mielas besišypsančias gydytojos Dalios Buikienės akis.
Atvykau į Rokiškio ligoninę (antrai) operacijai. Gydytoja baltu chalatu, mielu žvilgsniu, švelniu balsu taria: „Labas rytas, Kairiene“. Visas tas matytas pakeliui į ligoninę rytinis gamtos grožis nedingsta. Jis vis po snaigelę pasipildo. Kaip lakštingalos balsu maloniai,bet tikrai labai nuoširdžiai, operacijai toliau ruošia akušerė Loreta Sakalauskienė.Toks tyras žavus moteriškas žvilgsnis nugali baimę, vis dar tebesigėriu balta spalva.
Vėliau pečius apglėbia akušerės Danutės Ratelienės rankos: „Birute, kaip jautiesi? Ar patogi pagalvė? Gal atsigert norite?“ Palatos kambariokė Sigutė pabunda po narkozės, verkia... Danutė pribėga, šluosto ašaras, ramina: „Neverk Sigute, neverk“
Atvirai sakau – aš vis dar jaučiausi tarp to balto žiemos grožio: šalta, bet viduj taip jauku. Taip nuoširdu, kai medicinos personalas kreipiasi į pacientus vardu. Tai labai suartina.
Išvykau iš ligoninės ir likau sužavėta Dalios Buikienės, Danutės Ratelienės, Loretos Sakalauskienės atsidavimu darbui.Yra posakis „Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“. Linkiu Jums kuo didžiausios sėkmės. Lai didžiuojasi Jumis Rokiškio ligoninės vadovai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!