Vaisius turi gana nemažai kalorijų (100 g – 70 kalorijų), bet labai mažai riebalų. Švelnios tekstūros minkštimas yra puikus dietinis ląstelienos šaltinis. 100 g persimono minkštimo yra 3,6 g ląstelienos – tai sudaro 9,5 proc. dienos normos.
Persimonuose yra organizmui naudingų flavonoidų polifenolio antioksidantų, tokių kaip katechinai ir galokatechinai, taip pat ir betulino rūgšties, kuri užkerta kelią navikams. Katechinai saugo nuo infekcijų, uždegimų ir vidinio kraujavimo.
Šviežiuose persimonuose yra kitų antioksidacinių savybių turinčių medžiagų, tokių kaip vitaminas A, beta karotenas, likopenas, liuteinas, zeksantinas ir kriptoksantinas. Visos šios medžiagos apsaugo nuo laisvųjų radikalų ir reaktyviojo deguonies junginių, kurie sukelia senėjimą ir įvairias ligas.
Zeksantinas apsaugo nuo senatvinių akies ligų.
Persimonai taip pat yra puikus vitamino C šaltinis (ypač jo gausu Kinijoje ir Amerikoje išaugintuose vaisiuose). Vitaminas C taip pat yra galingas antioksidantas. Reguliariai valgant vitamino C turintį maistą, organizmas tampa atsparus infekcijoms, nes imuninė sistema sunaikina žalingus, uždegimą sukeliančius laisvuosius radikalus.
Vaisiuose gausu B grupės vitaminų, tokių kaip folio rūgštis, pirodoksinas (vitaminas B6), tiaminas ir kt.
Šviežiuose persimonuose taip pat yra leistinas kiekis mineralų, tokių kaip kalis, manganas, varis ir fosforas. Manganas padeda kovoti su laisvaisiais radikalais, varis reikalingas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai bei dalyvauja kitose organizmui gyvybiškai svarbiose funkcijose.
Kaip patiekti ir gaminti persimonus
Persimonus galima valgyti šviežius, džiovintus ar virtus. Žalius persimonus galima supjaustyti ketvirčiais arba valgyti sveikus, kaip obuolius. Jų minkštimas gali būti kietas arba minkštas, ir yra labai saldus.
Keli patarimai, kaip naudoti maistui:
Džiovintais persimonais galima gardinti sausainius, pyragus, keksiukus, pudingus, salotas, taip pat pusryčių košes.
Galima pasigaminti persimonų pudingą iš šviežių vaisių.
Džiovintus vaisius galima valgyti vienus kaip užkandį arba gardinti jais desertus. Iš sunokusių fermentuotų vaisių gaminamas persimonų actas.
Botaniškai persimonai priklauso Ebenaceae šeimai, Diospyros genčiai. Šis subtilaus skonio vaisius vedantis augalas kildinamas iš Kinijos, iš kur jis jau labai seniai paplito Korėjos pusiasalyje ir Japonijoje, o XIX a. viduryje buvo atgabentas į Kaliforniją, skelbia www.nutrition-and-you.com.
Mokslinis pavadinimas: Diospyros virginiana – virgininis persimonas.
Persimonus vedantys medžiai yra daugiakamieniai arba vienkamieniai lapuočiai augalai, užaugantys iki 7 m aukščio. Geriausiai jie auga klimate, kur švelnios žiemos ir ne pernelyg karštos vasaros.
Persimonus vedantys medžiai priklauso juodmedžių šeimai, jie skirstomi į dvi bendras kategorijas: 1) tie, kurie veda aitraus, sutraukiančio skonio vaisius (ypač kol neprinokę), 2) kurie veda nesutraukiančio skonio vaisius. Pirmosios kategorijos vaisiams, kurie yra auginami Japonijoje ir vadinami hachiya, aitrų skonį suteikia taninai. Šie vaisiai valgomi tik visiškai prinokę – kai tampa minkšti, primenantys želę.
Nesutraukiančio skonio persimonai gali būti valgomi ir ne visai sunokę, dar traškantys, kaip obuoliai. Juose taninų mažiau.
Aitrumas dingsta vaisių apdorojus angliarūgšte arba alkoholiu.
Persimonų formų būna įvairių, priklausomai nuo veislės – jų būna ir apvalių, ir širdies formos, ir plokščių, ir pailgų. Jų taip pat būna įvairių dydžių – nuo keliasdešimties gramų iki daugiau nei pusės kilogramo. Vaisių spalva varijuoja nuo šviesiai geltonai oranžinės iki raudonai oranžinės. Valgomas visas vaisius, išskyrus sėklas ir taurelę.
Sutraukiančio skonio veislės: „Eureka“, „Hachiya“, „Saijo“, „Tamopan“, „Tanenashi“, „Triumph“, ir kt.
Nesutraukiančio skonio veislės: „Fuyu“ („Fuyugaki“), „Gosho/Giant“, „Fuyu/O'Gosho“, „Imoto“, „Izu“, „Jiro“, „Maekawajiro“, „Okugosho“, „Suruga“, ir kt.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
