Ir nors anksčiau itin gajus stereotipas, kad kiekvienuose namuose būtinai turi būti sukaupta didelė knygų biblioteka, nyksta, nes jas keičia asmeninės skaitmeninių knygų bibliotekos skaityklėse ar planšetiniuose kompiuteriuose, pačios knygos svarba žmogui ir jo įvaizdžiui išlieka.
Su rašytoju, laidų vedėju ir publicistu Andriumi Tapinu, rašytoju bei viešųjų ryšių agentūros „VRP Hill+Knowlton Strategies“ kūrybos vadovu Aidu Puklevičiumi ir leidyklos „Alma littera“ vadove Danguole Viliūniene kalbame apie tai, kaip bėgant laikui keičiasi skaitytojų asmeninės bibliotekos, kokios knygos jas sudarydavo anksčiau ir kokios – šiandien, bei kaip šiais laikais vertinamas knygas skaitantis žmogus.
Ar knyga gali atstoti asmens vizitinę kortelę?
Laikai, kai atėjus į svečius būdavo puolama prie knygų lentynos, vertinamas jos dydis bei knygų pavadinimai – praeityje, tačiau žmogaus tapatinimas su jo skaitomomis knygomis tebėra aktualus. Žinoma, tokios įtakos žmogaus vertinimui, kokią turėjo ankstesniais laikais, knygos nebeturi, tačiau pagal tai, ką pašnekovas skaito, galima lengviau planuotis pokalbį bei greičiau suprasti, kokios yra jo asmeninio ar profesinio domėjimosi sritys.
„Vien iš skaitomų knygų galima susidaryti įspūdį apie žmogaus pomėgius ar įpročius. O tai leidžia kurti galvoje scenarijų, apie ką bus galima pakalbėti ar padiskutuoti su žmogumi. Knygos parodo, kad pokalbiai tikrai nebus nuobodūs. Tai nebūtinai bus temos, kurios įdomios man, bet iš kiekvieno skaitančio žmogaus gali sužinoti kažką, ko nežinojai, gauti gerų idėjų ar pasiūlymų. O jei randi knygą, kurią ir pats skaitei, tai – puikus ženklas, kad bus šauni diskusiją apie jos turinį“, - sako A. Tapinas.
Rašytojo ir žurnalisto nuomonę papildo D. Viliūnienė. Anot jos, su kiekviena perskaityta knyga yra plečiamas žmogaus požiūris į pasaulį.
„Knygos padeda formuoti žmogaus pasaulėžiūrą, skatina kūrybiškumą ir lavina vaizduotę. Asmeninė biblioteka, nepriklausomai nuo to, ar ją sudaro popierinės, ar skaitmeninės knygos, padeda pažinti žmogų. Bet tik tuo atveju, jei knygos iš tiesų yra skaitomos, o ne puošia interjerą. Knygos gali atskleisti tiek žmogaus savybes, tiek požiūrį į pasaulį“, - teigia ji.
Kita vertus, A. Puklevičius pastebi, kad žmogaus turimos knygos gali tyčia klaidinti.
„Asmeninė biblioteka, nesvarbu, kokia ji bebūtų – skaitmeninė ar popierinė – pasako, ką žmogus mėgsta skaityti. Tikrai nemanau, kad vien skaitomos knygos gali pasakyti viską apie žmogaus pomėgius, interesus ar, pagaliau, vertybes. Visiškas sukčius gali būti apsistatęs vien sentimentaliais romanais, kur visuomet laimi teisybė, o labai linksmas žmogus gali neišlįsti iš Schopenhauerio tomų“, - mano A. Puklevičius.
Tradicines bibliotekas keičia skaitmeninės
Įvertinti kito žmogaus turimas knygas bei susidaryti pirmą įspūdį apie pašnekovą šiandien pasidarė gerokai sudėtingiau – asmeninę žmogaus biblioteką vis dažniau sudaro ne popierinės, o skaitmeninės knygos, sudėtos ne į svetainės lentyną, bet į lengvutę nešiojamą skaityklę ar planšetinį kompiuterį. Nepaisant to, pašnekovai teigia, kad knygų vertės ar skaitymo malonumo tai neriboja.
„Šiandien nebėra skirtumo, kur laikomos knygos. Daug dažniau žmogus gali skaityti ir savo biblioteką turėti planšetėje ar skaityklėje, o svetimas asmuo, užsukęs į svečius, net nežinos ar šeimininkas apskritai mėgsta skaityti, ar ne. Visa mano asmeninė biblioteka yra skaityklėje, kurią įsigijau prieš dvejus metus. Mėgstu vienu metu skaityti keletą knygų originalo kalba. Tarp mėgstamų knygų žanrų patenka ir detektyvai, ir fantastika, bet paskutiniu metu tenka skaityti daug profesinių knygų“, - apie savo asmeninę biblioteką skaityklėje kalba A. Tapinas.
Tokiam A. Tapino požiūriui antrina ir rašytojas bei kūrybininkas A. Puklevičius.
„Kadangi esu perėjęs prie el. knygų, puikiai žinau, kad netgi paties protingiausio ir labiausiai skaitančio žmogaus namuose visos knygos gali būti jo arba jos skaityklėje“, - teigia jis.
Pašnekovai sutaria, kad šiandien asmeninės bibliotekos išraiška – nebe tokia svarbi, kokia buvo prieš atsirandant skaityklėms ar skaitmeninėms knygoms. Tačiau A. Tapinas pastebi, kad įprastos knygos greitu metu dar tikrai nepraras populiarumo.
„Manau, praeis daug laiko, kol skaitmeninės knygos išstums popierines. Visada atsiras tų, kuriems reikalingas knygos kvapas ar didelė perskaitytų knygų biblioteka. Kievienas turi savo minusų ir pliusų, tad ir pasirenka knygas pagal poreikį ir tinkamą formą“, - pabrėžia A. Tapinas.
Knygos, nepavaldžios laiko įstatymams
Nežiūrint į tai, kad bėgant laikui kinta asmeninės bibliotekos išraiška, yra knygų, kurios, panašu, niekada netaps skaitmeninėmis ir nepraras savo vertės. Natūralu, kad tokiomis knygomis dėl savo specifiškumo domisi kur kas siauresnis žmonių ratas, tačiau jos turi ir savo privalumų: sunkiau išsemiamas knygos turinys, kitokia, edukacinė paskirtis.
„Vienos knygos skirtos pramogai, atsipalaidavimui, kitos – mokymuisi, profesiniam tobulėjimui, dar kitos – savišvietai. Skaitytojai taip pat labai įvairūs – kas vienam pramoga, kitam gali būti savišvieta, mokymasis ir atvirkščiai“, - pasakoja D. Viliūnienė.
Visgi, pasak jos, yra knygų, kurios nesensta, išlieka aktualios kartų kartoms.
„Pavyzdžiu galėtų būti E.H. Gombricho „Meno istorija“. Knyga parašyta praėjusio amžiaus viduryje, daugybę kartų perleista, Lietuvoje taip pat sulaukusi kelių leidimų, vėl ką tik pakartota. Nors populiarėja skaitmeninės knygos, ne visas skaitome skaitmeniniu formatu. Pavyzdžiui, kol kas nelabai įsivaizduoju elektroninės Isabelle Fiemeyer „Chanel iš arti“ knygos versijos. Ji gausiai iliustruota, ją malonu ir skaityti, ir vartyti“, - laikui nepavaldžias knygas išskiria D. Viliūnienė.
Visgi, anot jos, mažėja popierinių žinynų, enciklopedijų, nes informacijos ieškome ir randame internete. Kita vertus, elektroninėje erdvėje randama informacija ne visada patikima, prie jos sugaištama daug laiko, tad pravartu po ranka turėti ir knygų.
A. Puklevičius pritaria A. Viliūnienei dėl tam tikrų knygų vertės ir nepaklusimo skaitmeninės bibliotekos spaudimui.
„Mano skaityklėje ir kompiuteryje grožinių bei negrožinių, kokios jos bebūtų – istorinės, mokslo populiarinimo, einamosios politikos ar biografijos – knygų yra maždaug perpus. Enciklopedijų ir žinynų prasmės apskritai nematau, kadangi su šiuolaikiniu interneto greičiu bet kokią informaciją išmaniajame telefone galima rasti daug greičiau nei vartant storiausią tomą. Tačiau meno knygos bei bibliografinę vertę turintys inkunabulai – visai kitas reikalas. El. pavidalu jos – tiesiog ne tai“, - apibendrina A. Puklevičius.
