Vyriausybės trečiadienį patvirtintas Architektūros politikos krypčių aprašas parengtas remiantis Nacionaline darnaus vystymosi strategija, tarptautiniais dokumentais - Europos architektūros ir archeologijos paveldo apsaugos konvencijomis, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija.
Aprašas pateikia architektūros bei urbanistikos sampratą, nusako architektūros raidą bei jos santykį su visuomene. Kaip pažymima dokumente, už kultūros paveldą atsakingos valstybės bei savivaldos institucijos, o architektų asociacijos privalo pasirūpinti, kad architektūros paveldas būtų kuo plačiau žinomas, suprantamas ir vertinamas. Šis paveldas turi būti naudojamas pagal dabartinius poreikius atitinkančią paskirtį, kuri nedarytų žalingo poveikio nei jam, nei jo aplinkai.
Apraše išanalizuota dabartinė Lietuvos architektūros padėtis, aptartos svarbiausios problemos ir jų sprendimų galimybės. Pažymėtas valstybės bei savivaldos institucijų, atsakingų už architektūros, urbanistikos ir teritorijų planavimą bei įgyvendinimą, vaidmuo. Pasak dokumento, jos turi užtikrinti, kad, projektuojant naujas statybas ir kraštovaizdį, būtų deramai atsižvelgiama į urbanistines bei gamtines vietos ypatybes, tęsiamos ir plėtojamos vietos ar regiono architektūrinės kūrybos bei statybos tradicijos ir ypatumai.
Anot aprašo, architektūros politikai įgyvendinti reikia nuosekliai gerinti ir finansiškai palaikyti valstybinį architektūros valdymą. Statytojo (užsakovo) interesai neturi daryti neigiamos įtakos visuomenės interesams.
Apraše nurodoma, kad būtina nuosekliai kontroliuoti statybos procesą nuo projektavimo sąlygų parengimo iki statybos pabaigos. Savivaldybių vyriausiesiems architektams reikia suteikti didesnes teises priimant sprendimus, o iš jų reikalauti didesnės atsakomybės, taip pat užtikrinti jų darbo viešumą, nuolatinį ryšį su vietos bendruomenėmis.
Gerinti architektūrinio projektavimo kokybę padės viešumas - visuomenei turi būti pristatomi statinių projektai pateikiant architektūros profesinės analizės ir profesionalios kritikos išvadas. Tam reikia pasitelkti visuomenės informavimo priemones ir, jeigu reikia, atitinkamos srities tarptautinius ekspertus.