Tačiau šią savaitę vykusiuose Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovų susitikimuose Briuselyje su ES užsienio reikalų įgaliotine Frederika Moherini bei Europos kaimynystės politikos ir derybų dėl plėtros komisaru Johanesu Hanu įsitikinau, kad panašios vaiduokliškos idėjos jau kuris laikas atkakliai klaidžioja Briuselio koridoriuose.
Remiantis šia tarp kai kurių Europos politikų populiarėjančia teorija, kuriai pritarimą neseniai teko ir tiesiogiai išgirsti iš Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininko Elmar Brok lūpų, Rusijai reikia „duoti“ Europos laisvą ekonominę zoną nuo Vladivostoko iki Lisabonos, taip pat ir bevizį režimą, iškeliant sąlygą, kad ši nustos kištis į Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ir kitų posovietinių šalių vidaus reikalus.
Galima būtų nusišypsoti girdint tokius nerealistinius siūlymus, jei jų autorių naivumas nebūtų pavojingas. To paties naivumo vedami, Vakarai įtraukė Rusiją į G8, padėjo įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją, o už tai gavo Rusijos agresiją Ukrainoje ir Gruzijoje, PPO principų atvirą laužymą ir dirbtinį įtampos augimą bei karinių raumenų mankštinimą prie Vakarų valstybių sienų.
Tai, kad iki šiol nesugebame pasimokyti iš šių precedentų, tik įrodo, kad Rusijos taktika veikia: pirmiausia apžiojamas tam tikras kąsnis, o po to reikalaujama įvairių neužtarnautų nuolaidų, nors kąsnis taip ir lieka okupanto gerklėje.
Kuomet šiandien kalbama apie poreikį integruoti Europos Sąjungos ir Eurazijos kuriamos muitų sąjungos erdves, būtina suvokti, jog tai ne tik tarpusavyje konkuruojantys ekonominiai vienetai. Tai pirmiausia – priešingos vertybinės ir politinės sistemos.
Ignoruodami tai ir suteikdami Rusijai laisvos ekonominės zonos privilegiją, mes nepanaikinsime esminių takoskyrų, o tik suklaidinsime Rytų partnerystės valstybes, kurdami įspūdį, kad jų trumpiausias kelias į Europą yra įmanomas tik per Maskvą ir su Maskva. Ar to ir siekiame?
Jei ne, Europos Sąjunga privalo ne vilkinti, o kaip tik – skatinti ir spartinti pertvarkas Rytų partnerystės valstybėse, neužverdama ir narystės Europos Sąjungoje perspektyvos. Kitu atveju paliktą geopolitinį vakuumą netruks užpildyti vertybiškai ir politiškai priešinga sistema, priartėdama prie pat ES sienų, kaip tai bandoma daryti kariniais veiksmais Ukrainoje.
Tiesa, Rusija šiuo metu nėra pajėgi okupuoti Ukrainos. Tačiau vykdydama hibridinę agresiją, ji sugeba Vakarų demokratinę bendruomenę išlaikyti nuolatinėje įtampoje, priversdama sukti galvas, „ką dar sugalvos realybės pojūtį praradęs, tačiau branduolinį ginklą kontroliuojantis Kremliaus režimas“.
Toks ir yra esminis šantažo tikslas. Pasikartojantys įsiveržimai bei juos sekantys atsitraukimai Ukrainos teritorijoje, dviprasmiškos užuominos apie branduolinį ginklą, į orą pakelti 7 ir 8 dešimtmečio karinių lėktuvų modeliai ir jų rizikingi „pasiskraidymai“ šalia ES ir NATO valstybių sienų, provokacijos grobiant žvejybinius laivus ir net žmones – visa tai yra priemonės, skirtos išvarginti Vakarus.
Kas svarbiausia, šios priemonės nukreiptos ir į valstybes, kurios ekonominiu ir net kariniu požiūriu yra žymiai pranašesnės už Rusiją, bet stokoja charakterio. Pasikliaudama jų politinės linijos „minkštumu“, Maskva ir toliau laikysis agresyvios, provokacinės politikos, tikėdamasi sulaukti etapo, kada atviram susidūrimui mentališkai nepasiruošusios didžiosios Vakarų valstybės Putiną pakvies prie derybų stalo ir vien už jo „galų gale pažadėtą ramybę“ sutiks susimokėti naujomis nuolaidomis bei politiniais-ekonominiais dividendais Maskvai.
Šiandien politikų ir diplomatų lūpose sklindančią idėją apdovanoti Rusiją beviziu režimu ir laisva ekonomine zona galima vertinti ir kaip Vakarų desperatišką bandymą išvengti kietos priešpriešos su Rusija. Tai, beje, paskutiniame susitikime su Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovais netiesiogiai pripažino ir Aukščiausioji įgaliotinė F.Moherini, kelis kartus pakartodama, kad „Europos Sąjungai reikia naujos santykių su Rusija strategijos“.
Tačiau, mano įsitikinimu, bėda yra ne strategija. Strategiją turime, tiesiog kai kurios ES valstybės norėtų jos nesilaikyti. Nes remiantis pamatiniais Europos Sąjungos principais, reikėtų pripažinti, kad karo akivaizdoje galimybės politiniam dialogui jau yra išsekusios. Ir tik kietas bei vieningas spaudimas sankcijomis iki pat tol, kol okupantas susikraus lagaminus ir pasitrauks iš Ukrainos, gali priversti Kremlių atsikvošėti.