Sėklininkystė – atskira augalininkystės sritis, reikalaujanti nemažai žinių ir patirties, tačiau mėginti užsiauginti ir pasiruošti kai kurių augalų sėklų tikrai galima. Gamtinės daržininkystės puoselėtojai netgi skatina sėti savo daržovių sėklas, esą iš jų išaugę augalai bus labiau prisitaikę prie vietos sąlygų ir derlingesni, atsparesni.
Sėklų užsiauginti – tik pusė darbo. Ne mažiau svarbu mokėti jas tinkamai išvalyti ir paruošti sėjai. Apie tai ir pakalbėsime šį kartą. Juk žiemos pradžia, lysvės ilsisi, turime daugiau laisvo laiko sėkloms tvarkyti.
Kuliame
Pirmutiniai sėklų ruošos darbai – jų kūlimas ir valymas. Jam ruošdamiesi turime žinoti, kad skirtingi augalai sunokina skirtingos išvaizdos, dydžio ir formos sėklas. Todėl ir valyti jas reikia vis kitaip. Daugelį sėklų (su visomis augalinėmis priemaišomis) pirmiausia patartina supilti į medžiaginį maišelį ir patrinti. Jeigu sėklų dėžutės ar ankštaros tvirtesnės, nepakenks ir stipresnė jėga, pavyzdžiui, galime padaužyti medine lazdele. Seniau panašiai, tiesa, ne lazdomis, o spragilais, žmonės kluonuose kuldavo grūdus, ir šis darbas užtrukdavo ne vieną vėlyvo rudens ir žiemos pradžios savaitę.
Jeigu sėklų turime nedaug ir jos lengvai išbyra, jas tiesiog patrinkime delnais. Tačiau atsargiai! Kai kurie augalai gana aštrūs, todėl mūvėkime pirštinėmis, kad nesusibraižytume rankų odos.
Kai kurių augalų (pupų, pupelių, žirnių, lubinų, kvapiųjų žirnelių) sėklinės medžiagos kulti aprašytais būdais neverta, patogiau sėklas tiesiog išrinkti.
Valome
Iškultų sėklų masė nebūna idealiai švari. Todėl reikia jas išvalyti. Patogiausia tą padaryti sietu. Galima išsijoti smulkias sėklas, kad šiukšlės likti siete, arba išsijoti smulkias šiukšleles, kad stambios sėklos liktų siete. Suprantama, kad skirtingo dydžio sėkloms tinka sietai nevienodo dydžio bei formos (apvaliomis ar pailgomis, stačiakampėmis) akutėmis.
Jeigu sėklininkyste planuojame užsiimti rimčiau, pravartu būtų tokių sietų įsigyti. Jų reikėtų ieškoti laboratorinės įrangos prekybos vietose, paprastesnių galima rasti ir buities rakandų parduotuvėse ar jų skyriuose.
Kai turime kelis sietus, sėklų masę galėsime išvalyti geriau negu vienu. Pirmiausia paimkime sietą stambiomis akutėmis ir išsijokime stambias priemaišas. Tuomet sietu smulkiomis akutėmis išsijokime smulkias priemaišas ir dulkes. Tuomet sėklų masę pilkime nedidelėmis porcijomis į lėkštę ir ją staigiais judesiais supurtykime – sėklos turėtų pasiskirstyti į frakcijas: didesnės subėga į vieną pusę, o menkesnės – į kitą.
Geros, kokybiškos sėklos tokiu būdu atsiskiria (lieka apačioje) nuo prastų, pastarosios kartu su likusiomis šiukšlėmis turėtų likti lėkštės viršuje. Šiukšles galima nupūsti arba nubraukti iš lėkštės ranka. Sėkloms valyti ir rūšiuoti labai tinka metalinė lėkštė.
Jeigu sietų neturime, iš nevalytų sėklų masės kai kurias stambesnes ir sunkesnes galima atskirti jas vėjuotą dieną nedidelėmis porcijomis beriant ore ant patiesto audeklo ar kitos medžiagos. Vėjas šiukšles nupučia toliau, o sėklos krinta arčiau. Tačiau šis būdas netinka smulkioms ir lengvoms sėkloms. Smarkesnis vėjas lauke jas visas gali tiesioj nupūsti. Liksime tuščiomis rankomis! Jas sijokime arba panaudokime savo „vėją“ – berkime sėklų masę tarp delnų ir pūskime iš jos lengvas šiukšles.
Apvalias, lengvai riedančias sėklas patogu valyti iš storesnio popieriaus ar kartono padarius nuožulnų „takelį“ lenktais šonais. Sėklų masę pamažu berkime jo viršuje. Apvalios sėklos nurieda į apačią, o visa priemaišų masė lieka pakeliui ant popieriaus. Aišku, tokiu primityviu būdu idealiai išvalyti sėklas ne visuomet pavyksta iš karto. Gali tekti berti pakartotinai arba baigti rūšiuoti dar kartą perrenkant rankomis.
Namų sąlygomis išvalyti ir išrūšiuoti sėklų taip, tarsi jos būtų pirktinės, aišku, nebūtina. Tačiau laikyti sėklas visiškai nevalytas taip pat negerai, nes jos gali pradėti pelyti, augalinėje masėje gali likti ligų sukėlėjų. Be to, neišvalytų sėklų masę sudėtinga sėti – nežinosime, kiek jų į dirvą berti. Galime išberti per mažai arba per daug. Taip pat sudėtinga bus patikrinti nevalytų sėklų daigumą pavasarį.
Laikome
Išvalytas ir išrūšiuotas sėklas laikykime sausoje ir šiltoje (bet nekarštoje) vietoje, geriausia – orą praleidžiančioje taroje: medžiaginiuose maišeliuose, popierinėse ar kartoninėse dėžutėse. Tuomet net ir ne visiškai išdžiovintos sėklos baigs džiūti natūraliai, kvėpuos ir nepradės gesti.
Ant sėklų dėžučių ar paketėlių nepamirškime užrašyti augalo pavadinimo, jeigu žinome, – veislės, ir būtinai – metų, kada sėklos surinktos. Tai padės orientuotis, kiek laiko sėklos gali būti daigios. Kaip žinome, skirtingų rūšių augalų sėklos daigios išlieka skirtingą laiką. Pavyzdžiui, pastarnokai daigūs būna tik metus, dalis jų dygsta dar ir antrus, tačiau ilgiau jų laikyti neverta. O štai pupelės daigios išlieka kelerius metus. Sėklų daigumą geriausia tikrinti pavasarį prieš sėją – jų pabėrus ant sudrėkinto popieriaus lėkštelėje ir padėjus šiltai. Bet pavasaris dar toli. Dar turime peržiemoti. O tuomet ir apie daigumą pakalbėsime...
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
