Naivu? Vaikiška? O svarbiausia, ar verta gaišti savo laiką tiems beprasmiškiems pokalbiams, kai nežinia, kas atrašinėja aname kompiuterio gale? O dabar pažvelk į viską kitu kampu.
Ką darytum, jei žinotum, kad, einant namo, Tavęs niekas nelaukia? Nebent didelis pliušinis meškinas, kurį apkabinus jautiesi šiltai, bet jis net trumpo, kartais taip būtino „mhm“ ištarti nemoka.
Ką darytum, jei, užuot gaminusi vakarienę dviem, gamini ją tik sau pačiai? Likutį atidėdama rytdienos pietums?
Ką darytum, jei einant pro parduotuvės vitriną, pamatai nuostabią suknelę, su trenksmu atidarai duris įbėgdama į parduotuvę, o prie veidrodžio supranti, kad pasitarti dėl to, ar ji tau tinka, neturi su kuo?
Ką darytum, jei saulėtą sekmadienį užuot kepusi gardžius blynus pusryčiams, kiurksai lovoje iki pusiaudienio, kad užmuštum laisvą laiką? Kad pabėgtum nuo minčių apie tai, ką veikti atsikėlus. Kai viskas sutvarkyta. Viskas perskaityta. Viskas sudėliota savose vietose. Tuo tarpu atsivertus rytinio dienraščio naujienas, viskas tarsi nepasikeitę, kažkas kažką įžeidė, kažkas susituokė, o kažkam automobilį pavogė.
Bėgi nuo momento, kai atsiverti telefonų knygą ir galvoji, kam reikėtų parašyti, kas neatsisakytų su Tavimi praleisti gražios popietės. O susitikus, vėl tie patys klausimai, išklausai, kaip erzina uošvienė, kaip „sukišo“ porą atlyginimų automobilio remontui ar kaip supyko tėtis, sužinojęs, kad kavinėje sumokėjai už vaikino pietus.
Grįžti namo ir mąstai. Atiduotum tą savo begalinę ramybę už visus smagius kasdieninius rūpesčius. Kad galėtum su kažkuo pasipykti. Kažką paerzinti. Kažkam paskambinti darbo pertraukos metu. Kad kolegoms ryte galėtum pasakyti, kaip smagiai vakar puošėm eglutę. Kažkam ruošti staigmeną, prisimenant krūvą smagių akimirkų praleistų drauge. Kad galėtum parašyti prieš miegą šiltą „Labanakt“ ar tiesiog pakštelėti į skruostą tam, kas gulėtų šalia.
Ir būtent tą minutę imi ir užsiregistruoji pažinčių svetainėje. Norėdamas su kažkuo pabendrauti. Apie nieką. Ir kažkur giliai vildamasi, kad šįkart pavyks. Bent vieną vakarą iš tų, kuriuos praleidi namuose, užmigsi su šypsena veide, nes atsitiktinio pašnekovo dėka pasijutai suprasta, gerbiama ir vertinama. O ryte nubudus su saule keliesi ir kupina jėgų neri į kasdieninius darbus tarsi pradėdama viską iš naujo. Tarsi pirmą kartą. Juk nežinai, kas Tavęs laukia už kampo.
Tik šįkart Tu drąsiai žengi šaligatviu ir šiltai žybsi akimis, nusijuoki iš šuns, panorusio eiti šalia tavęs, ir nužingsniuoji nežinia kur. Štai būtent čia ir supranti, kad pagavai laimę. Vien dėl šito jausmo verta praleisti tas kelias dešimtis minučių kuriant anketą ir dar keletą – keliant nuotrauką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi, ieškant meilės internete? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“. Taip pat mintimis galite pasidalinti žemiau: