Kada geriausia vykti į Japoniją? Galima išskirti du gražiausius metų laikus: pavasarį – žydėjimo metą, ir rudenį – raudonuojančių klevų laikotarpį spalio–lapkričio mėnesiais. Šiuo laiku būna nemažai turistų, nors, žinoma, daug turistų apsilanko ir vasarą, kai moksleiviams nereikia eiti į mokyklą ir tada šeimos gali smagiai kartu praleisti atostogas.
Kelionė prasidėjo nuo lėktuvo bilietų paieškos. Galima ieškoti pasiūlymų per „Holiday Pirates“, „Skyscanner“ bei kitus lėktuvų bilietų tinklalapius. Taip pat vertėtų panaršyti ir aviakompanijų puslapiuose. Peržvelgusi šiuos tinklalapius pastebėjau, kad bilietų kainos rudenį yra žemiausios, tad greitai apsisprendžiau ir įsigijau bilietą.
Greitieji traukiniai (šinkansenas)
Vykstant į Japoniją, patartina įsigyti greitųjų traukinių bilietą (angl. Japan Rail Pass). Japonijos teritorijoje šio bilieto jau nebeįsigysite. Lietuvoje yra kelios agentūros, kuriose galima įsigyti kuponą, o nuvykus į Japoniją iškeisti į greitųjų traukinių bilietą, kuris galioja 7, 14 ar 21 dieną.
Kuponą galima užsisakyti ir internetu, tiesiogiai iš JAV. Užsisakius „Japan Rail Pass“ kuponą internetu, galima šiek tiek sutaupyti. Šį bilietą gali įsigyti tik užsieniečiai, o patiems japonams šio bilieto nedidelė kaina (palyginus su Japonijoje įsigyjamo bilieto kaina) yra tikra svajonė.
Šinkanseno traukinys išvysto apie 300 km per valandą greitį. 515 km kelionė iš Tokijo į Osaką užtrunka 2,5 val. vykstant „Nozomi“ (pačiais greičiausiais) traukiniais bei 3 val., vykstant „Hikari“ traukiniais. Greituosiuose traukiniuose galima įsigyti užkandžių ar gaiviųjų gėrimų.
Japoniškas mandagumas
Kas iš karto sužavėjo, tai japonų mandagumas. Vos atskridusi į Japonijos Naritos oro uostą, keleivius pasitinka oro uosto darbuotoja, kuri pasveikina kiekvieną keleivį ir jam nusilenkia. Tokie pasisveikinimai, atsiprašymai ir nusilenkimai lydėjo mane visur – įeinant į metro, šinkanseno vagonuose, svečių namuose, parduotuvėje.
Draugiškumas
Japonai mielai patys kalbina užsieniečius ir siūlo pagalbą. Būdama vienoje metro stotyje, tyrinėjau metro žemėlapį ir mąsčiau, kaip nuvykti į „Kiyosumi Teien“ sodą. Budinti metro darbuotoja greitai pripuolė prie manęs ir angliškai pasiteiravo, kur važiuoju, ji iš karto pasakė, į kokią metro liniją įlipti ir kokioje stotelėje išlipti. Taip pat padėjo įsigyti ir metro bilietą, nors pagalbos ne itin reikėjo.
Τiesa, bilietų pardavimo aparatuose galima pasirinkti meniu anglų kalba, bet vis tiek buvo labai malonu ir buvau dėkinga, kad darbuotoja mikliai suspaudė visus mygtukus, man įteikė bilietą ir metro planą. Taip pat kitą dieną metro perone sutikau dar kelis keleivius, kurie pripuolė prie manęs tuo metu, kai vėl tyrinėjau metro žemėlapį, klausdami, ar nereikia pagalbos. Japonė mergina greitai išsitraukė savo mobilųjį telefoną ir patikrino metro tvarkaraštį, kuriomis metro linijomis man bus greičiau pasiekti reikiamą stotelę. Įdomu, ar čia taip maloniai elgiasi tik su užsieniečiais?
Žmonių dėmesys
Greičiausiai dėl to, kad esu užsienietė iš Europos, pirmosiomis dienomis būdama Tokijuje pastebėjau, kad vietiniai japonai smalsiai nužiūrinėja mane nuo galvos iki kojų metro vagone ir net gatvėje. Metro vagone labiausiai jaučiasi, kad į tave žiūrima neatitraukiant akių, turbūt dėl nedidelės erdvės.
Būnant prie šventyklų ar kitų turistinių vietų, jaunuoliai ir jaunuolės prašydavosi kartu nusifotografuoti. O jaunuolių taktikos yra labai panašios visame pasaulyje. Iš pradžių du draugai prieina ir paklausia angliškai, ar galiu juos nufotografuoti telefonu, aš mielai sutinku. Padarius vieną kadrą, vėliau paklausia, ar galime kartu visi nusifotografuoti.
Būnant mažesniuose miesteliuose ir laukiant eilėje prie funikulieriaus ar traukinio, mane užkalbindavo ir vyresnio amžiaus japonai. Mokėjau šiek tiek japoniškų frazių, kadangi prieš tai lankiau japonų kalbos kursus, tad galėjau atsakyti į paprastus klausimus japoniškai. Jie nustebdavo, kai atsakydavau japoniškai, bei kai sužinodavo, kad viena atvykau iš taip toli.
Metro
Tokijuje keleiviai, laukiantys metro, sustoja prie lipduko, priklijuoto ant perono grindinio, ar geltonų plytelių. Šie žymėjimai reiškia, kad šioje vietoje atsidarys vagono durys. Keleiviai laukia metro išsirikiavę į dvi eiles – dešinėje ir kairėje lipdukų ar geltonų plytelių pusėse. Tokiu pat būdu laukia ir autobuso – visi sustoja vorele, vienas paskui kitą. Ant metro perono grindinio kai kur užklijuoti rožinės spalvos lipdukai ir užrašyta japoniškai bei angliškai „Women Only“ (liet. tik moterims). Šiais vagonais gali važiuoti moterys nuo 6 iki 9 valandos ryto.
Kaip man paaiškino vietiniai, tokia tvarka buvo įvesta todėl, kad vyrai priekabiaudavo prie moterų. O pasiteiravus, kodėl nėra tokios tvarkos vakare, vietinė japonė atsakė, kad vakare nėra tokių didelių keleivių spūsčių, kadangi darbuotojai baigia darbą skirtingomis valandomis. Vienas neįprastas elgesys, kritęs į akį metro vagone – tai, kad jauni žmonės nepastebi vyresnių žmonių. Lietuvoje (nors apie visą Lietuvą negaliu spręsti) buvau išmokyta: jeigu į troleibusą ar autobusą įlipa vyresnio amžiaus žmogus, pasiramščiuojantis lazdele, tai turiu atsistoti ir užleisti jam vietą.
Kartą važiavau traukiniu į Tokiją ir į jį įlipo vyresnio amžiaus pora. Moteris įlipo į traukinį, besiramščiuodama lazdele. Visos sėdimos vietos (netgi tos, kurios skirtos vyresniems žmonėms ar nėščioms moterims) buvo užimtos jaunų žmonių, kurie vaizdavo miegančius keleivius. Tada aš atsistojau ir užleidau vietą šiai garbingo amžiaus poniai, o ji paėmė mano kuprinę ir visą kelią laikė ant kelių, turbūt taip atsidėkojo.
Apskritai, kiek pastebėjau, japonai metro arba traukiniuose sėdėdami snūduriuoja, o kai priartėja prie savo stotelės, pašoka ir atsidarius durims išskuodžia į peroną. Gal tokia snūduriavimo ar nieko nematymo kultūra būdinga visiems didelių metropolių gyventojams ir Tokijas nėra išimtis?
Įdomu tai, kad metro vagonuose nepamatysite nei vieno keleivio, kramtančio, užkandžiaujančio ar geriančio kavą iš vienkartinių popierinių puodelių, nors Amerikoje ar Vakarų Europoje tai teko matyti.
Maisto produktai
Maisto prekių parduotuvėse buvo netikėta matyti, kad bulvės ar morkos parduodamos vienetais arba supakuotos po 3 vienetus. Tiesa, kartą teko aptikti pakuotę, kurioje buvo net 1 kg bulvių. Japonai, lankęsi Lietuvoje, teigė, kad jiems buvo netikėta matyti ryžius, supakuotus po 0,5 ar 1 kg. Pasak kalbintų japonų, Japonijoje jie ryžius perka 5-10 kg pakuotėmis. Jiems ryžiai yra kaip mums bulvės ar kitos daržovės.
Technologijos
Apie pažangiuosius klozetus turbūt teko ne kartą skaityti. Jie būna šildomi, galima pasiklausyti vandens čiurlenimo, muzikos, taip pat atrasite ir bide funkcijas – didesnė ar mažesnė vandens čiurkšlė. Vilniuje šiais metais atsidarė suši baras su konvejeriu. Jame dar neteko lankytis, tačiau Tokijuje suši baruose su konvejeriu apsilankiau ne kartą. Sušiai, padėti ant skirtingų spalvų bei ornamentų lėkštučių, vis pravažiuoja pro baro lankytojo akis. Kai kurie sušiai „važiuoja“ penktą ar šeštą ratą ir nesugundo nei vieno valgytojo. Suši bare galima pavakarieniauti ar papietauti už 20–35 Lt. Lėkštutė suši kainuoja nuo 3 Lt, o lėkštutėje būna 2–6 sušiai.
Prie lankytojo, prisisotinusio sušiais, ateina padavėja, kuri elektroninį mobilaus telefono dydžio įrenginį prideda prie lėkščių ir automatiškai suskaičiuoja lėkštučių kiekį ir galutinę kainą. Anksčiau tokio pagalbininko nemačiau.
Kavinės
Tik atsisėdus prie stalo, kiekvienoje kavinėje padavėja atneša šiltus drėgnus rankšluostėlius rankoms. Kavinėse (ne sušių baruose) užsisakius sumokama iš karto. O jeigu norėsite dar kažką užsisakyti, reiks vėl susimokėti. Taip pat kavinėse arbatpinigių niekas nepalieka. Kaip man paaiškino vietiniai, tai tiesiog nepriimtina ir būtų įžeidimas. Mokėti reikia tiek, kokia kaina parodyta kvite, ne daugiau.
Tokijuje ir kituose miestuose paplitusios prancūziškos kavinės, bandelinės ir ant vitrinų pamatysite prancūziškus užrašus „Boulangerie Française“. Galima pasijusti lyg būtumėte Europoje, tik aplink jus esantys klientai išduos, kad esate Azijoje. Įdomu tai, kad sušių bare prie stalo yra kranas. Kiekvienas darbuotojas gali įsipilti karšto vandens ir pats pasidaryti arbatos. Galima arbatos gerti tiek, kiek norite. Tokius karšto vandens kranus mačiau Tokijo „Skytree“ sušių bare.
Dviračių stovėjimo aikštelės
Tokijo priemiesčiuose teko matyti neaptvertas dviračių stovėjimo aikšteles. Atrodo, kad kai kurie vietinių gyventojų dviračiai stovi net neprirakinti – tai Lietuvoje būtų sunku įsivaizduoti. Mėnesio statymo aikštelėje kaina siekia 25–30 Lt. Prie daugiabučių stovi vaikų dviračiai, triračiai ir niekur jie nedingsta.
Švara
Japonijos gatvėse pasigedau šiukšliadėžių, o numestų popierėlių gatvėse nė su žiburiu nerasite. Tiesa, kartą teko traukinyje matyti suglamžytą vienkartinę nosinaitę, padėtą ant palangės. Iš tiesų, atskridus į Japoniją, pirmą vakarą pasijaučiau kaip kitame pasaulyje – aplinkui vieni hieroglifai ir smalsūs japonų žvilgsniai. Po kelių dienų pripratau prie tyrinėjančių mane žvilgsnių ir nesuprantamų užrašų.
Norite papasakoti apie savo kelionę? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt.
