Ateinančius į spektaklį žiūrovus sutinka žibantį švarką dėvintis liokajus. Jautiesi patekęs į kažkokį pramoginį šou. Suvedęs visus į salę, jis pristato, kas dabar vyks. Prieš žiūrovus stovi du visiškai skirtingi realybės šou dalyviai – moteris ir vyras. Jie dabar varžysis, kol laimės tik vienas. Nesupranti, kur papuolei. Žiūrovai kviečiami aktyviai dalyvauti žaidime.

Kai aktoriai nusižengia, jie pasmerkiami nušaunant ir tariant „Va banque“. Pats spektaklis pavadintas didžiausios rizikos azarto žaidimo vardu „Va banque“ (pranc., lošimas iš visų pinigų, esančių banke). Tai tarsi lošimas iš aktorių gyvenimo. Galiausiai jie ir priartėja prie tos ribos – jų rankose atsiduria pistoletai.

Aktoriai žaidžia su publika. Moteris aptempta juoda suknele gundo vyrus, judindama klubus, purendama plaukus, svaidydama ugninius žvilgsnius. Vyras, demonstruodamas grubų vyriškumą, mirkčioja žiūrovėms. Jo kakta nurieda prakaito lašai. Moteris. Vyras. Raudonas rojalis. Raudonos lūpos.

Jau pirmą minutę salėje padvelkia aistros karščiu. Liokajus lieka tarpininku. Retkarčiais stabdo vaidinimą, kai šis, anot jo, darosi nuobodus arba kai aktoriai pradeda scenoje painioti vaidmenį ir asmeniškumus. Pamažu realybės šou virsta gana tradiciniu spektakliu, kuriame svarbiausia – dialogai ir aktorių išraiškos.

Gedinti vyro Popova susiduria su akiplėša Smirnovu, kuris A. Čechovo pjesėje dėl grubumo ir nerangumo yra pramintas Meška. Lietuvių režisierė šį epitetą pakeičia artimesniu lietuvio supratimui – Šešku, mat Smirnovas dvokia prakaitu ir nešvariais drabužiais. Iš aktorių dialogų ir aktorių perteikiamų emocijų, jų demonstruojamų elgesio manierų gimsta humoras. Režisierė jį dar labiau sustiprina, paversdama spektaklį realybės šou, azartinių žaidimų, filmų apie žaidimus iš gyvenimo parodija.

A.Čechovo liokajui Liukai lietuvių režisierė suteikia kur kas svarbesnį vaidmenį. Jis – viso šio šou šeimininkas. Jis praneša žaidimo taisykles. Jis valdo publiką, vykdo teisingumą, aktoriams tarsi realybės šou veikėjams užduoda gyvybiškai svarbius klausimus. Kartu iš jo ir šaipomasi. Liokajus vadinamas blizgučiu, blizge. Aktoriai šaiposi iš to, kuris, kaip pasakytų rusai, „groja“ spektakliui (iš tiesų liokajus kuria spektaklio foną skambindamas rojaliu).

Amžinai aktuali ir neišsemiama tema: moters ir vyro santykiai. Ji – aristokratiškų manierų gražuolė. Jis grubus, prakaitu trenkiantis prastuolis. Kaip tokios dvi priešingybės gali traukti viena kitą? Kaip neapykanta, pasiekusi patį intensyviausią tašką, staiga pervirsta į visiškai priešingą jausmą – meilę (geismą?)? Beje, tam atspindėti taikliai parenkamas tango šokis, perteikiantis prieštaringus vyro ir moters jausmus: nuo pykčio iki aistros. Į dialogus dar įsispraudžiamos kelios aktorių gyvai atliekamos dainos. Jos suteikia spektakliui gyvumo, o žiūrovas vėl pasijunta, tarsi stebėtų kažkokį pramoginį šou, dalyvautų kabarete.

Kiekvienas savo gyvenime kaip ir aktoriai turi atsakyti į klausimus: ką renkiesi – meilę ar pinigus, karjerą ar asmeninę laimę, gyvenimą ar teatrą? Spektaklis trunka beveik pusantros valandos. Pakanka laiko pasijuokti, pamąstyti ir nepervargti sausakimšoje salytėje.

Rekomenduoju: tiems, kurie mėgsta nestandartinį, eksperimentinį teatrą; tiems, kurie nori pailsėti ir tiesiog smagiai praleisti vakarą; tiems, kurie pavargo nuo ilgų, kelias valandas trunkančių spektaklių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!