Na, gal su švietimu jis kiek ir susijęs gyvenime, vis dėlto yra parašęs vadovėlių. Bet tai, kad gydytojas vadovauja švietimui, man tikrai tiek neužkliūna, kiek užkliūna jo vykdoma politika. Visų pirma, privalomo matematikos egzamino idėja kiek suglumino didžiąją dalį Lietuvos jaunimo, o kartu – ir mane. Na, ko gi moko matematika – skaičiavimo ir loginio mąstymo. Tačiau priešingai nei lietuvių kalbai, matematiko gabumų turi ne kiekvienas.
Raštingi ir taisyklingai naudojantys gramatiką žmonės turėtų būti įprasta valstybėje, kur dominuoja viena tauta ir ji yra sukurta tautiniu pagrindu. Tačiau matematika yra visai kas kita, tą moka gabiausi, protingiausi, geriausią analitinį mąstymą turintys žmonės. Gabumai matematikai yra labiau įgimti, nei išlavinami, tad ką daryti istorikui, geografui ar chemikui, kuris puikiai susigaudo šiose srityse, tačiau yra visiškai „žalias“ matematikoje?
Ar ponas D. Pavalkis nori sukurti matematikų valstybę, kurioje daugiau niekas nieko kito išmanyti negalės? Būsimas didis istorikas, privalės „kalti“ matematiką ir dėl to nukentės jo istorijos balas? Jei neišlaikys matematikos egzamino, nebaigs mokyklos? Neįstos į universitetą? O kur laisvė rinktis? Laisvė mokytis tai, kas tau iš tiesų aktualu? Mokytis tai, kas patinka, ir tuo mėgautis? Manau, kad žmogus, darydamas tai, kas „veža“, ir nesirūpindamas dėl papildomų „prikištų“ nesąmonių, gali labai daug pasiekti. Ypač kai yra kupinas jaunatviško maksimalizmo.
Gal ponui D. Pavalkiui reiktų pagalvoti apie tai, koks yra tas ne sovietinis, laisvos Lietuvos jaunuolis? Tas jaunuolis, kuris sugeba rinktis pats, tas jaunuolis, kuris suvokia savo atsakomybes ir pats geba skirstyti prioritetus gyvenime. Deja, bet privalomojo matematikos egzamino idėja, manęs taip nesužlugdė kaip kalba apie mokytojų atlyginimus.
Norėčiau ministro paklausti, ar jis suvokia įrodęs, kad Lietuvos švietimo ateitis jam visiškai nerūpi? Jei paklaustume nors vieno jaunuolio, ar jis studijuotų specialybę, žinodamas, kad visą gyvenimą gaus 1500 litų atlyginimą? Didžioji dalis atsakytų „ne“, išskyrus tuos, kurie šią lemtį jau yra pasirinkę, t.y. pedagogiką besimokantys studentai.
Mokytojais norinčių tapti vis mažėja, dėl to vis sunkiau rasti gerų, jaunų, modernių specialistų, kurie ugdytų visų mūsų atžalas. Kokius atlyginimus gauna privačių įstaigų specialistai, kurie krimto studijas ketverius ir daugiau metų? Pakankamai didelius, kad galėtų išlaikyti save ir nusipirkti geresnį duonos kąsnį. Tačiau mokytojas, kuris yra atsakingas už valstybės ateities išsilavinimo pradmenis, turi pasitenkinti apgailėtina alga, arba dirbti du darbus ir neskirti laiko nei sau, nei savo šeimai. Be to, kai mokytojai reikalauja savo teisėto uždarbio, už valandų valandas praleistas taisant kontrolinius darbus, referatus, už pasiruošimą pamokoms bei jų vedimą, ministras drįsta grasinti teismais.
Jei yra teisingumas, tai, mano nuomone, greičiau mokytojai turėtų teisman poną D. Pavalkį siųsti. Ar tikrai sunkus, protinis, gausių psichologinių žinių bei gebėjimo valdyti stresines situacijas reikalaujantis darbas turi būti taip menkai apmokamas? Pone ministre, jūsų darbas yra ne švaistytis skambiomis frazėmis, bet ieškoti lėšų mokytojų darbui padengti. Taigi, grįšiu ten, nuo kur pradėjau šią pastraipą...
Maži mokytojų atlyginimai reiškia mažiau specialistų, norinčių studijuoti pedagogiką, taip prastėja ir pats mokymo procesas. Esu ne kartą girdėjęs postringavimų, kad dabartiniai paaugliai yra bukesni, nei prieš 10 metų. Bet juk tai natūralu, kai ministerijai akių nebado, kad aukščiausios kvalifikacijos specialistų daugiau išeina į pensiją, nei atsiranda mokyklose. Aš jau ne moksleivis, ir ne studentas, tad karts nuo karto pagalvoju apie tai, kad per artimiausius keletą metų mano gyvenime atsiras atžalų. Tačiau nuo jų „gaminimo“ mane atbaido tokia ministerijos politika, kuri garantuoja, kad mano vaikus ugdys nemotyvuoti mokytojai, kurių daugelis stojo į pedagogiką, nes paprasčiausiai niekur kitur neįstojo.
Aš pats mokykloje nebuvau geriausias mokinys ir tikrai sukeldavau daug rūpesčių mokytojams – kalbėdavau per pamokas, keldavau „šumą“ ir tikrai puikiai nesimokiau. Neturiu giminių, draugų, pažįstamų mokytojų, tačiau negaliu likti abejingas, kai suvokiu, kad moksleivių švietimas priklauso ir nuo visiškai nemotyvuotų žmonių. Gal, pone D. Pavalki, galėtumėte imtis strateginių, protingų veiksmų, užtikrinančių jau mano paties vaikų išsilavinimo kokybę?
Svajonių mes turim dar ir labai tikiuosi, kad jas išpildyti padės požiūris, kad pinigus reikia ne taupyti iš baimės, o kaupti su meile!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!