K. Girnius. Ar Baltijos šalys pavojuje?

Padėtis Ukrainoje darosi grėsmingesnė. Prieš savaitę į Ukrainą įžengė dar daugiau gerai ginkluotų Rusijos karių, įvesta sunkiosios ginkluotės ir tankų. Karių ir ginkluotės telkimas nėra vienkartis įvykis, bet šis atvejis ypatingas tuo, kad jis įvyko kelių svarbių tarptautinių susitikimų išvakarėse.

Anksčiau tokiomis progomis Vladimiras Putinas buvo linkęs atitraukti karius ir kitais būdais mėginti parodyti Rusijos gerą valią, vildamasis, jog Vakarai neįves naujų sankcijų arba švelnins jau esančias. Šį kartą jis sąmoningai demonstravo abejingumą Vakarų nuomonei, nepaisant to, kad jo paties ir premjero Dmitrijaus Medvedevo pasisakymai aiškiai rodo, kad Vakarų sankcijos turi poveikį ir kelia susirūpinimą Kremliui.

Nežinia, ar karių telkimas sietinas su siekiu nukariauti dar daugiau Ukrainos teritorijos. Rusijai ir separatistams būtų naudinga užimti Donecko oro uostą, dar svarbiau Juodosios jūros pakrantės ruožą, kad būtų galima veiksmingiau aprūpintų Krymą ir separatistų valdas Rytų Ukrainoje karine technika ir kitomis priemonėmis. Bet tada reikia klausti, kodėl nebuvo pulta rugpjūčio pabaigoje, kai Ukrainos kariniai daliniai buvo palaužti ir panikos pagauti. Be to, lyg šiol Putinas veikia atsargiai. Krymas buvo užimtas, paaiškėjus, kad nebus priešinamasi žaliesiems žmogiukams. Ilgai buvo stengiamasi nuslėpti Rusijos karių vaidmenį Ukrainoje. Jie veikė atvirai, tik kilus realiam pavojui, jog Ukrainos ginkluotosios pajėgos nugalės ir gražins Donecką ir Luhanską į valdžios rankas.

Nežinia, ko siekia Putinas, bet aišku, kad nieko gero. Tad suprantamai auga nerimas. Ir ne tik tarp profesionialių kasandrų, laikančių kiekvieną Rusijos veiksmą pirmuoju žingsniu į dar kitos Rytų Europos šalies užpuolimą. Įtakingas „New York Times“ apžvalgininkas Rogeris Cohenas nuogąstauja, kad „jeigu Ukraina bus prarasta, Amerikos pažadas jos NATO sąjungininkams Baltijos šalyse ir Rytų Europoje nebebus laikomas patikimu. Esminis Rusijos strategijos tikslas nuo 1945 metų – nutraukti jungtį tarp Amerikos ir Europos gynybos – bus beišsipildąs.”

Negaliu pritarti Coheno teiginiams. Gynybinė jungtis tarp JAV ir ES bus nutraukta, jei kas nors ją nutrauks. Bet kas tai darys? Dabartinėmis sąlygomis tikrai ne ES, nes jai didesnį pavojų kelia galima Rusijos agresija, jos gynybiniai pajėgumai gerokai menkesni už JAV, o NATO žlugimas reikštų, kad ES šalys turėtų masiškai didinti gynybos išlaidas. Jei ES būtų norėjusi, jog JAV atkakliau gintų Ukrainą, o Vašingtonas to nedarytų, ES galbūt jaustųsi palikta likimo valiai, ir ieškotų kitų saugumo garantijų. Bet JAV kaip tik laikosi tvirtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu, tad nėra kuo nusivilti.

JAV turi didesnę pagrindą būti nepatenkintos daugeliu ES šalių, gėdingai apleidusių savo ginkluotąsias pajėgas. Bet ir šios atsilikėlės atlieka naudingų užduočių: sergsti Baltijos šalių oro erdvę, stebi Baltijos jūrą, ir tt. Tad nei viena, nei kita pusė neskubės nutraukti gynybos ryšių, o Rusijai įžūlėjant, jos kaip tik turi paskatų juos stiprinti.

Ukraina nėra NATO narė, o Baltijos šalys yra, ir tai – esminis skirtumas. Nei JAV, nei ES nebuvo įsipareigojusios ginti Ukrainos, ir nuo pat neramumų pradžios aiškiai sakė, kad nesigriebs ginklo. Baltijos šalių padėtis yra visiškai kita. JAV ir Rusija žino, kad agresija prieš vieną NATO šalį yra agresija prieš visas, arba bent prieš tas, kurioms svarbu užtikrinti, kad NATO liktų ir būtu veiksminga. Nebūtų puolama vien Lietuva ar Latvija, bet ir pats NATO kaip patikimas ir gebantis save apsiginti aljansas. Nes NATO patikimumo išlaikymas gyvybiškai svarbus, ypač ES šalims, todėl agresijos atveju Rusija sulauktų deramo atkirčio. Tai puikiai žino Putinas, tad nerizikuos sukelti NATO veiksmų, į kurios Rusija negalėtų tinkamai reaguoti ir būtų priversta trauktis.

Cohenas ir kiti nuogąstauja, juk neadekvati reakcija į Rusijos agresiją pakirstų NATO patikimumą, paverstų aljansą popieriniu tigru, ir skatintų pabūgusias Europos šalis įsiteikti Kremliui. Tad po Gruzijos ir Ukrainos gali ateiti Baltijos šalių eilė. Bet Putinas galėjo elgtis agresyviai Gruzijoje ir Ukrainoje, nes žinojo, kad nei viena, nei kita šalis nėra gyvybiškai svarbios JAV, ir kad NATO suprato šių šalių svarbą Rusijai. Jis galėjo numatyti, kad rimtesnės konfrontacijos atveju NATO atsitrauks.

Kaip NATO narės Baltijos šalys yra gyvybiškai svarbios NATO, o ne Kremliui (Rusija jau 25 metus puikiai gyvena, joms palikus Rusijos interesų sferą), tad ir Putinui aišku, jog NATO nenusileis.

Kęstutis Girnius

Aiškaus JAV karinio pranašumo akivaizdoje Putinas gali grūmoti, įspėti, pozuoti be marškinių, bet jis nežengs lemiamo žingsnio karo linkme.

Net jei Putinas jaustųsi esąs drąsus ir rizikos nevengiantis valstybininkas, jis ir jo aplinka negali užmerkti akių į kai kuriuos faktus. Kariniu požiūriu JAV ir NATO yra ryškiai pranašesnės, turi daugiau ir labiau patyrusių karių, gausesnę ir pažangesne karinę techniką, ypač kritinėje aviacijos srityje. Be to, JAV nėra pacifistinė valstybė, vengianti karinių konfrontacijų. Tikrovė kita – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV beveik be pertraukų kariauja ar dalyvauja karinėse operacijose. Net taikiai nusiteikusiam Barackui Obamai prezidentaujant, kovota Irake, Afganistane, Pakistane, Libijoje, Jemene ir dabar Sirijoje su Islamo valstybės organizacija.

Konfrontacija su NATO nėra Rusijai perspektyvi, nes tik vienas iš trijų numatomų scenarijų baigtųsi gerai. Yra tikimybė, nors labai maža, kad Vakarai nesipriešina intervencijai Baltijos šalyse ir NATO žlunga. Kiti scenarijai yra Rusijai nepalankūs. Arba Vakarai priešinasi Rusijos intervencijai ir Maskva priversta visam pasauliui stebint ją nutraukti. Arba Vakarams nenusileidžiant, įsižiebia karas, kurio Rusija negali laimėti.

Atgrasymo teorijos grindžiamos prielaida, kad abi konfrontuojančios pusės yra racionalios, geba apskaičiuoti galimas įvairių veiksmų pasekmes, bent minimaliai rūpinasi savo šalies ir jos žmonių gerove. Negalima atgrasyti savižudžių mirtininkų, nes nėra kuo grasinti pasiryžusiems žūti.

Nėra pagrindo laikyti Putiną ir jo aplinką neracionaliais fanatikais. Kol kas jie puikiai apskaičiuoja, ką gali ir ko negali daryti. Putinas gal rizikuotų agresija prieš Baltijos šalis, jei būtų reali tikimybė, kad grasinimų ir spaudimų įbaugintos JAV ir NATO nusileistų. Bet aiškaus JAV karinio pranašumo akivaizdoje Putinas gali grūmoti, įspėti, pozuoti be marškinių, bet jis nežengs lemiamo žingsnio karo linkme.