Nekenčiu nei supermamų, nei besiskundžiančių mamų, nes pati tiesiog noriu būti MAMA. Kaip suprantate, turiu laiko ir paskaityti, ir netgi parašyti (ko šiaip niekada nedarau), nes esu tiesiog MAMA. Ne ta, kuri skundžiasi, kad vaikas „suėda“ visą laiką, bet ir ne ta, kuri viską supermamiškai gali ir moka.
Per tuos metus, kol buvau su vaiku, supratau tik vieną – nei viena moteris per metus laiko nepasiekia tokių karjeros aukštumų ir netampa savo srities profesionale kaip MAMA – ji per metus ar du tampa savo srities profesionale ir net negalvodama tobulėja nuolat ir ateityje. Bet svarbiausia tai, kad mamos net negalvoja, ar jos nori tokios profesijos, ar joms tinka darbo valandos, darbo sąlygos, kolektyvas ir pan.
Jos „nesimuša“ su darbdaviu dėl atlyginimo, negalvoja apie viršvalandžius ir nesusimąsto, kokios yra tokios „karjeros“ perspektyvos. Jos tiesiog yra MAMOS. Nelabai suprantu, kodėl yra smerkiamos mamos, kurios nori „po darbo“ kažkur ištrūkti, tai yra palikti vaikučius tėveliams ar seneliams, arba kodėl giriamos ir aukštinamos mamos, dirbančios „viršvalandžius“, tai yra tos, kurios sėdi su vaikučiais visą laiką. Tiesa, vaiko priežiūros atostogomis šio laikotarpio tikrai nepavadinčiau, vis dėlto tai yra darbas, tik moterys turi suprasti, kad nereikia jo taip sureikšminti.
Kodėl dirbdamos „tikrame“ darbe jos kasdien nesiskundžia ar nesigiria, kad „va, aš dirbu, girdi – dirbu“, o būnant su vaiku tas labai pabrėžiama. Kodėl? Aišku, kai kas paprieštarautų ir pasakytų, kad tai tikrai ne darbas, o malonumas, pašaukimas, moters dalia ir panašiai, bet aš tai laikau darbu vien dėl to, kad norisi išauginti normalų žmogų, apie kurį nebūtų rašomi straipsniai kaip „pasibaisėjo vaiko elgesiu kavinėje, dukra nori būti olialia, ką daryti?, pagiriotą paauglį tėvai paliko likimo valioje“ ir t.t. Net nežinau, ar aš esu gera mama, bet žinau, kad savo vaikui aš esu MAMA. Labai palinkėčiau visoms mamoms nesusireikšminti, o tiesiog „dirbti“ taip, kaip kiekviena tą supranta. Savaip.
Su didžiausiais linkėjimais – mama Erika
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kur reiktų nubrėžti ribą, kiek vaikų elgesys gali būti toleruojamas, o kada reikia reaguoti į tėvų abejingumą ir nepriežiūrą? Gal Jums teko susidurti su nevaldomais mažamečiais vaikais, kviečiame pasidalinti savo istorijomis. Norite pasidalinti mintimis apie tėvystę?
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: