Labai senai norėjau tokio iššūkio – kuriam laikui drastiškai pakeisti mitybą, sveiko maisto pagalba išsivalyti organizmą, skelbia mergina savo tinklaraštyje „Mama per echoskopą“.
Sako, po tokių „šoko terapijų“ naujai atgyja natūralūs organizmo poreikiai ir dėl kiekvieno į burną keliaujančio maisto gabaliuko esi įsitikinusi – tau jis reikalingas, taip intuityviai diktuoja naujas, švarus „aš“.
Sekmadienio „dozė“
Ne kartą bandžiau visokiausias detoksikacines dietas. Tik šios daugiausiai trukdavo pusdienį, na gal kurį kartą nauju režimu esu išgyvenusi ir dieną. Nes 10 dienų valgyti vien kopūstų sriubą, kefyrą, obuolius ar sultis – nei skanu, nei įdomu.
Juk dažniausiai taip netyčiom tą sriubą paskanini grietinėle, kefyrą pakeiti jogurtu, o prie obuolių nusprendi pridėti ir kriaušes, bananus, apelsinus, o trūkus kantrybei – ir gabalėlį šokolado.
Tokia būdavo kiekvienos detoksikacinės dietos baigtis.
Na bet šįkart pasiryžau ištverti. Tik nusprendžiau pasitikėti profesionaliai sudaryta mitybos programa, o ne internete sumedžiota. Visgi vien žalias maistas visą savaitę – ne juokas, o nežinant kas/kaip/su kuo galima ir nejuokingai prisijuokaut. Tad pasirinkau žaliavalgės Gražinos Gum sudarytą “Super detox” programą.
Žaliavalgiškas spaghetti
Na ir ką, šiandien po 7 dienų vien žalio maisto beprotiškai savimi didžiuojuosi. Džiaugsmo neužtemdo ir mintis, kad žmonės ir visą gyvenimą šitaip maitinasi.
Taigi, kaip atrodė mano savaitė.
Galimybių pasirinkimas aiškus – vaisiai, daržovės, riešutai, daigintos sėklos na ir prieskoniai, arbatos bei aliejus. Ir visą tai galima apdoroti ne keptuvėje, orkaitėje ar mikrobangų krosnelėje, o vieninteliu virtuvės įrankiu – maisto smulkintuvu.
Tiesa, žaliavalgiai leidžia kaitinti maisto produktus iki 42 laipsnių Celsijaus, tačiau šįkart apsiėjau ir be tiek šilto maisto.
Ir vis dėlto, prieš įsigydama programą net nenumaniau, kiek įvairiausio skanumo patiekalų gaminsiuos! Maniau kasdien gurkšnosiu skirtingų skonių kokteiliukus, o čia – ir makaronai, ir pomidorai su mozzarella, plovas, gaspačo, šerbetas, užtepėlės. O koks salotų padažų skanumas!
Tad mano 7 dienos žaliavalgiškai. Arba po 3 kg vaisių ir daržovių kasdien. Taip, svėriau – 21 kg sodo ir daržo gėrybių per savaitę! O kur dar po vidutiniškai 3 litrus vandens kasdien!
Pirmadienis.
Rytas – entuziazmo pilnas. Dar kartą perskaičiusi rekomendacijas – ką, kada ir kaip turi valgyti sveikatos ieškantis žmogus – supratau, kad manieji įpročiai ne taip jau ir toli pavyzdinių. Taigi, pirmąją pusę dienos gyva buvau savimeile – nenustojau didžiuotis, kad ėmiausi šio reikalo. Ypatingai tas pasididžiavimas sustiprėjo apsilankius parduotuvėje: kas prie rūkytos dešros, kas prie pusgaminių ar bandelių, o man pakako daržovių-vaisių skyriaus. Dar iki vakaro džiūgavau, o saulei nusileidus, nuslopo ir mano entuziazmas. Silpnumo akimirkos, pagundų pilna virtuvė erzino, o dar galvos skausmas. Na, bet nepasiduodu – išlekiu pabėgioti. Ir ką, padėjo! Rami ir dar labiau patenkinta savimi einu miegoti.
Antradienis.
Buvau nusiteikusi – pirmosios dienos bus sunkios: organizmui vis dėlto šokas, reikia prisitaikyti prie naujo režimo. Tad ir rytas – su menkesne šypsena nei vakar. Gal nereikėjo to bėgiojimo – kiek silpna, ir taip visą dieną. Pavalgau, pagerėja, bet tik kuriam laikui. Atrodo, maisto – per akis ir dar su trupučiu, bet va vis kažko iš senojo raciono norisi. Vis dėlto žaliavalgystė mane stebina – atrodo, valgai tą patį agurką, burokėlį, salotas, tačiau juos gudriai apdorojus, paskaninus, gaunasi tikri virtuvės šedevrai. O ir man atrodė, kad žaliavalgiai – liūdni žmonės, pusryčiams/pietums/vakarienei graužiantys morkas. Tiesa, galvos skausmo jau nebėra. O aš maniau, kad be kavos negaliu gyventi – vis aiškindavau, kad man jos gyvybiškai reikia dėl žemo kraujo spaudimo. Pasirodo, klydau.
Trečiadienis.
Jau geriau, tik va silpnumas dar neapleidžia. Tačiau jėgų ir norų veikti nepritrūksta – šiandien per kelis kartus nužingsniavau 10 km! Vietoj svajų apie šokoladą ar šiltą sriubą jau galvoju, kaip ir kiek žaliavalgiškai galėčiau maitintis grįžusi prie senosios mitybos. O taip, entuziazmas grįžta – šis reikalas tikrai smagus! Tiesa, ir uoslė – ji, atrodo, artima turėtai nėštumo metu, kai atrodė, jog uostinėjimo varžybose būčiau galėjusi rungtis su šunimis.
Ketvirtadienis.
Jėgos grįžta! Jaučiuosi nepalyginamai geriau! Tik va perskaičius šios dienos valgiaraštį ties trimis punktais pagalvojau: “Bjaurastis!”. Cha, ir vėl nustebau pamačiusi – tos iš pirmo žvilgsnio “bjaurastys” gali būti labai skanios. Net ir daržovių kokteiliai – ir tie.
Minutė iki kokteilio.
Penktadienis.
Didžiųjų išbandymų diena – vakarinis pasisėdėjimas su draugais. Žinoma, prie užkandžiais ir gėrimais nukrauto stalo. O smagiausia, kad tą stalą ir turėjau pati suruošti. Vakaro nelaukiau jau nuo ryto – kaip ištversiu neparagavusi anei vieno gabaliuko sumuštinuko, pyragėlio, sausainiuko ar to sūraus traškučio? Kaip?? Ir ką – vienintelė mano to vakaro nuodėmė tebuvo papildoma saujelė vynuogių! Tam maistui ant stalo nepajutau jokių sentimentų! O be tos nuodėmingos saujelės uogų per savaitę suskaičiavau dar kelias nuodėmes: kokias 7 džiovintas datules ir kriaušę. O aš maniau, kad neturiu valios!
Šeštadienis.
Jaučiuosi idealiai! Dvi dienos drauge su nuolat šalia gardėsiais užkandžiausiančiu vyru taip pat jau nebaugina. Tiesa, apie jį – nepagydomą mėsėdį. Nors į šį mano bandymą ir valgomus patiekalus žiūrėjo skeptiškai, šie (be kelių išimčių) jam patiko. Ir net neprieštaravo, kad kokį vieną kitą ruoščiau ir vėliau! Na taip, žinoma, tik šalia mėsos… Bet vistiek, tai jau didis komplimentas! Ir dar apie mėsėdžius. Esu girdėjusi, jog šie neva agresyvesni ir piktesni žmonės už mėsos nevalgančius. Maniau – mitas, nes nors mėsos mano kasdienybėje ir nėra daug, vistiek visokie pikti jausmai aplanko. O šią savaitę – netikėta ramybė. Rami net ir tada, kai Augustą pavyksta užmigdyti iš penkto migdymo.
Sekmadienis.
Žinot tą paskutinės atostogų dienos jausmą, kai stengiesi užfiksuoti visus paskutinius kartus, tik ką susikurtus atostogų ritualus: paskutinis pasimatymas su jūra, paskutiniai pusryčiai viešbutyje, paskutinė šypsena administratorei. Tai va panašiai jaučiuosi šiandien! Jaučiuosi super gerai – savo noru atsikėliau 7 val ryto. Tiesa, visą savaitę miegojau mažiau nei įprastai ir miego visai netrūko. O labiausiai neramina rytojus – kaip reikės sugrįžti į senąsias mitybos vėžes ir vėl nepaslysti ant kokios šokolado plytelės ar cukruoto pyragėlio? Ir tie paskutiniai šios dienos pusryčiai/priešpiečiai/pietūs/pavakariai/ vakarienė buvo nuostabūs.Ir ką, dvi dienos po. Spėkit, ką valgiau pirmadienio pusryčiams? Kokius metus praktikuotą varškę su jogurtu ar žaliavalgišką košytę? Taip, žaliavalgystė man patiko. Priešpiečiams ją vėl prisiminiau. Vakarop jau užsinorėjau žuvies, bet ir šios su salotomis. Antra diena, o man ir vėl norisi ko nors žalio, šviežio ir sultingo.
Pokyčiai? Jie tokie:
Kava – supratau, galiu ir be jos. Mitas tas, kad žemą kraujo spaudimą gelbsti tik ji.
Kaip čia pamiršau paminėti džiaugsmą dėl minus 2,8 kg! Smagu buvo kasdien lipti ant svarstyklių.
Taip, galiu apsieiti ir be saldumynų!
Matau, išmokau kontroliuoti ko ir po kiek organizmui reikia.
Jėgos – jų tikrai daugiau! Na taip, pirma dietos savaitės pusė buvo sunkesnė, bet galiausiai atėjo jėgų antplūdis.
Ar kartosiu? Tikrai taip!