Lietuvė Berlyne prisiminė dieną prieš 25 metus

Savaitgalį Berlyne buvo jaučiama tokia šventinė nuotaika, kokios miestas seniai nepamena. Sekmadienio vakarą mieste buvo tokios minios žmonių, kokių nesutraukia joks „Oktoberfest“, joks maratonas, jokios „Berlinalės žvaigždės“, joks gėjų paradas, joks Naujų metų šventimas, jokie kiti įprasti Berlynui renginiai.

Na, gal futbolininkų pergalė pasaulio čempionate šią vasarą apėmė miestą panašia euforija. Tačiau net ir tada nebuvo tiek žmonių gatvėse. Miesto centre buvo užtvertos beveik visos gatvės, saugumo sumetimais uždarytas metro, S-banas. Pasigailėjo tie, kurie išvažiavo su mašina, autobusais, nebuvo lengva net ir dviratininkams.

Visą šventinį savaitgalį renginys vijo renginį, nesuskaičiuojamos parodos, koncertai, instaliacijos, net vakarėliai klubuose laisvės tema. Didžiausias renginys – prie Brandenburgo vartų su Peteriu Gabrieliu, Udo Linderbergu ir žymiuoju Paulu Kalkbrenneru. Siena nepamiršta. Pilni laikraščiai istorijų, prisiminimų, nelaimingų nutikimų, dokumentika perpildyta televizija, pademonstruoti visi filmai apie Berlyną. Siena buvo įsirėžusi daugelio žmonių gyvenimuose ir mintyse.

Nors ji griuvo prieš 25-erius metus, ji vis dar čia, Berlyne. Jos visai niekas nenori pamiršti. Ją vis dar nori matyti turistai, nori fotografuotis prie jos ir kitų VDR atributų, jos gabalai guli viešbučiuose, restoranuose, jos gabaliukų vis dar galima nusipirkti suvenyrų kioskuose. Prie „Checkpoint Charlie“ amerikiečiai ir kinai vis dar fotografuojasi su kareiviais. Jiems linksma, kai gauna štampelį užrašų knygutėje, kad jiems leidžiama įvažiuoti į vakarų sektorių. Jie vaikštinėja po VDR muziejų ir stebisi, kaip egzotiškai gyveno tie rytiečiai, kokias primityvias skalbimo mašinas naudojo, kaip neskoningai rengdavosi.

Ši sienos griuvimo šventė yra ne jiems. Ne turistams, kurie turbūt nesipriešintų nusifotografuoti prie tikros sienos ir su tikrai policininkais. Oho, kokios puikios būtų nuotraukos „Facebook“. Iš tiesų ši šventė skirta tiems, kuriuos sienos griuvimas išlaisvino. Berlyniečiams, vokiečiams. Mums. Lenkams, čekams, latviams ir visiems kitiems dabar vadinamosios naujosios Europos nariams.

Ši šventė yra pirmiausiai man.

Prieš 25-erius metus rudenį buvau Berlyne ir mačiau ją tikrą, neišpaišytą. Mačiau pasieniečius, mačiau šunis, mačiau spygliuotą vielą, klausiausi šiurpių istorijų apie šaudomus bėglius. Tuo metu jau buvome spėję šiek tiek įkvėpti laisvės oro, bet dar nebuvome atsikratę uniformuotų rusų baimės.

Neprisimenu, ar fotografavausi prie sienos. Turbūt ne. Gal todėl, kad draugas perspėjo to nedaryti, o gal dėl to, kad pirmąkart atsivėręs užsienis siūlė įdomesnius vaizdus nei kalėjimo siena. Tąkart niekas nežinojo, kad siena grius vos po dviejų savaičių mums išvažiavus ir istoriniai procesai taps nebevaldomi M. Gorbačiovo, kuris dar kątik nuo senatvės drebančiu balsu Berlyne pareiškė, kad pasaulis nesupranta Rusijos ir nuostabių V. Putino idėjų. Velniop juos ir jų naujas sienas.

Nenoriu fotografuotis prie sienos ir dabar. Nemanau, kad kaliniai, išėję į laisvę, stengiasi fotografuoti kalėjimo vartus. Net ir po daugelio metų. Daugelis vokiečių nori pamiršti sieną, bet ji vis dar yra, vis dar skiria vieną tautą į dvi dalis. Net ir dabar jie vienas kito susipažinę klausia, ar jis rytietis, ar vakarietis. Lyg tai viską pasakytų apie žmogų. Tai pasako tik tiek, kad sienų taip lengvai nenugriausi.

Bet kas jau kas, o šis miestas moka švęsti. Traukinių streikas gal ir sukliudė daliai turistų atvykti, gal miesto gatvėmis vietoj planuotų dviejų milijonų turistų vaikštinėjo šiek tiek mažiau. Bet džiugino tai, kad vietiniai labai aktyviai dalyvavo renginiuose. Iš tiesų, tai buvo Berlyno šventė, berlyniečių šventė. Septyni tūkstančiai baltų šviečiančių balionų driekėsi 15 kilometrų per visą miesto centrą, taikiai ir vaizdžiai žymėdami sienos ribas. Kiekvienas galėjo prisiminti, kur jis pirmąkart perėjo sieną, parodyti tą vietą vaikams, tėvams, giminėms iš kitų, ne tokią audringą praeitį turėjusių miestų.

Kai sekmadienį vakare, skambant L. Bethovenui jie pakilo į orą, simboliškai vėl panaikindami sieną, kai danguje skleidėsi fejerverkai, žmonės vėl braukė ašaras, kėlė putojančio vyno taures ir glebėsčiavosi. Šaukė „Mauer muss weg“ (liet. šalin sieną). Kaip ir tąkart, prieš 25-erius metus. Nepamirštama naktis buvo anuomet. Nepamirštama iš šių metų lapkričio 9 d.