Turiu tiek daug laisvo laiko ir leidžiu jį viena arba su vyru. Per tuos metus čia, užsienyje, nepavyko suburti kad ir labai mažo draugų rato tiek man, tiek sutuoktiniui. Turėjau keletą draugių, bet jos išvyko gyventi svetur.
Noriu pabrėžti, kad niekada neturėjau būrio draugų, su kuriais linksmai leisčiau laiką, rūpėčiau jiems, jausčiausi saugi ir artima. Atrodo, kad tik aš stengiuosi palaikyti esamus ryšius: rašau, kviečiu susitikti, džiaugiuosi kitų pasiekimais, o atgalinio ryšio nejaučiu, nors tu ką. Niekam nerūpiu.
Būdama viena labai daug galvoju, analizuoju. Nuolatinis vienatvės jausmas stipriai veikia pasitikėjimą savimi: jei iškyla problema darbe, visada kaltinu save, kad nepakankamai padariau; jei vadovas prastos nuotaikos, įsivaizduoju, kad tai aš kažkaip jį paveikiau ir t.t. Nebesidžiaugiu pasiekimais, mane kankina nuolatinis nerimas, įtampa, raumenų įtampa pečių srityje.
Kiekvienas savaitgalis vienodas: pabundu ir galvoju, ką čia prasimanyti nuveikti vienai (vyras savaitgaliais dirba), kaip pabėgti nuo savo minčių. Bet savęs neapgausi... Mintys, vienatvės jausmas niekur nedingsta, o auga kartu su nerimu.
Pastebėjau, kad tai veikia santykius su vyru: aš nuolat prastos nuotaikos, suirzusi. Viskas, ką jis daro, negerai. Nuolat išsikraunu ant jo, ir dėl to tik dar labiau baisiuosi savimi.
Nenoriu taip gyventi. Man taip trūksta bendravimo, artumo, juoko ir laiko, praleisto su žmonėmis. Noriu atsipalaiduoti, džiaugtis gyvenimu, atsikratyti vienatvės. Noriu laukti savaitgalių ir galų gale atsipalaiduoti.
Žinau, kad esu uždaroka, neskubu atsiskleisti kiekvienam sutiktam, nesileidžiu į asmeniškumus, nors bendrauti noriu labai. Tikiu, kad yra ir kitų būdų suartėti su žmonėmis, nei tušti plepalai. Bėda ta, kad galimybės susipažinti yra ribotos - dirbu nedidelėje kompanijoje, vyras - taip pat.
Kas su manimi negerai? Kodėl neturiu draugų? Ką turiu daryti, kad pakeisčiau esamą situaciją? Kur mano klaida? Kaip atsikratyti nerimo?
Labai lauksiu atsakymo.
Ačiū,
Fausta (vardas pakeistas)
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
IŠ VIENATVĖS MAN NORISI KAUKTI
Taigi nepaisant gero darbo ir santuokos jaučiatės vieniša. Manau, kad jūs ne vieniša su šiuo jausmu, nes panašiai jaučiasi ir jūsų vyras, ir labai daug jūsų tėvynainių, gyvenančių užsienyje. Atitrūkimas nuo tėvynės - ne juokai, ir neretai jaučiamas taip skaudžiai, kaip ir atitrūkimas nuo mamos vaikystėje.
Koks būna jausmas pirmą kartą atsidūrus vaikų darželyje, pamenate? O dar jūs rašote, kad esate uždaro būdo, nelengvai įsigyjate naujus draugus. Intravertiško charakterio, kitaip sakant. Taip, tokio charakterio žmogui nėra lengva susirasti draugą - lengviau yra pabėgti nuo žmonių pertekliaus. Tačiau ir pabėgus anksčiau ar vėliau pajunti vienišumą.
Jūs klausiate, kas su jumis negerai. Charakteris - tai nėra kažkas, kas yra gerai ar negerai. Štai imkite labai atviro, bendraujančio charakterio žmogų. Tokio žmogaus, atrodo, neturėtų kankinti nei vienišumas, nei nepasitenkinimas savimi. Anaiptol. Daug bendraujantys žmonės dažnai sako, kad bendrauja paviršutiniškai, tarsi atliktų rolę, ir tikrųjų draugų neturi. Jie dažnai keičia partnerius, ir po to jaučiasi nesmagiai, nes atrodo sau nerimti, nesusitupėję, lyg nuolat žaistų gyvenimą, o ne gyventų. Nepatenkinti jie ir tuo, kad žmonėmis persisotina, pavargsta.
O štai uždaresni žmonės bendrauja ne tiek gausiai, kiek intensyviai, prisirišdami prie vieno žmogaus ir neskubėdami jo keisti į kitą. Panašu, kad jūs priklausote būtent prie tokių žmonių.
Taigi jums turėtų patikti be vyro turėti vieną - kitą draugę. Bėda ta, kad gyvenate užsienyje, ir tarp jūsų ir aplinkinių yra kultūriniai barjerai. O vyras, kaip jūs rašote - tas vienintelis, kurį vadinate „ilgamečiu draugu“ - dar ir dirba savaitgaliais.
Nenuostabu, kad jūs kankinatės savaitgaliais galvodama kuo save užimti. Ir visai suprantama, jog manote, kad niekam nerūpite. Niekas jums pirmas neparašo ir nepaskambina, kaip kažkokiam animacinio filmo herojui, kuris suruošė gimtadienio stalą ir nieko nesulaukęs iš svečių pasidovanojo viską sau pats ir pats pasėdėjo prie šito valgiais apkrauto stalo. Galbūt jums yra tik viena galimybė - liūdnai leisti savo dienas, nusivylus žmonių draugiškumu ir savo gyvenimo prasme?
Kadangi padėčių be išeities nėra, pabandykime surasti kelias iš jų.
Jūs klausite, gal darote kokią klaidą? Gal ir darote, juk vienišumas atsiranda ne dėl to, kad jūs neturite draugių. Čia yra toks paradoksas. Atvirkščiai, būdama viduje viena, jūs sukeliate aplinkui save nematomą barjerą, kuris sulaiko kitus žmones nuo suartėjimo su jumis. Ne draugų kiekis apsprendžia būseną „aš ne vienas“, o vidinė būsena - tikėjimas, pasitikėjimas ir atvirumas - pritraukia žmones ir padaro taip, kad jūs susidraugaujate. Todėl ir sakoma: „jis toks įdomus, vidumi turtingas, charizmatiškas, kad kaip magnetas traukia žmones“, o ne „įsigijęs daug draugų jis tapo vidumi turtingas ir charizmatiškas“.
Kaip jums pasidaryti turtinga savo vidumi? Kaip sukurti tai, kas vadinasi „charizma“?
Moters charizma - jos drąsoje būti savimi ir pasitikėjime kitais. Moteris, kuri nebando visiems įtikti, tačiau ir neatstumianti kitų, yra patraukli. Atkreipkite dėmesį: ji nesiekia kitiems nei patikti, nei įtikti (o kur čia tiktų jūsų bandymai paskambinti, pakviesti, pakalbinti drauges - ar tik ne iš noro patikti?).
Ji nepuola niekam skambinėti, o tiesiog domisi pasauliu, žmonėmis, kokia nors specialia gyvenimo sritimi. Ji plečia savo akiratį ir skaito, rašo, meldžiasi, valgo ir myli. Ir darydama visa tai ji tiki, kad gyvenimas atneša jai vieną už kitą įdomesnį žmogų.
Tam nebūtina keliauti į egzotiškas šalis, užtenka apsižvalgyti, pakalbinti, susipažinti - kad ir savo kieme. Darant tai naiviai, vaikiškai, visai nuoširdžiai, jaučiant interesą kitiems žmonėms. Juk būtent šitaip susipažįsta vaikai, kai atsiduria naujoje vietoje - tik ekstravertiški vaikai susipažįsta su visu kiemu greitai, o intravertiški - su keliais ir po truputį.
Prie ko gi jums eiti? Tarkime, prie vaiko ar pensininko, jei jūsų amžiaus kiti žmonės visur skuba ir nekiša nosies iš namų. Vaikai ir pensininkai dažniausiai turi daugiau laiko, nei darbinio amžiaus žmonės. Tačiau negi taip paimsi, išeisi iš namų ir prakalbinsi kaimyną? Gal ir ne.
Vos ne svarbiausias kitas vidinio turtingumo šaltinis - geri darbai, o moksliškai - egocentrizmo vertimas socialine nauda. Žmonės, besiskundžiantys, kad niekam jie nerūpi, dažniausiai pamiršta paklausti savęs: o kas iš tiesų rūpi man? Man labai norisi, kad kažkas mane mylėtų, kad kažkas paklaustų, ką aš šiąnakt sapnavau, apie ką svajoju. Tačiau ar man pačiam įdomu pasiteirauti apie tai kokio nors kito žmogaus?
Ir ar aš tikrai be savo tiesioginio darbo negaliu niekam padėti? Pabūkite dėmesingesnė kokią savaitgalio dieną. Kas vyksta už jūsų lango? Kai mums kas padeda - būna malonu, bet neilgai. Mus netikėtai gerai veikia mūsų pačių anoniminė pagalba kitiems, t.y. kai tas, kam mes padedame, nežino, iš kur ta pagalba atėjo. Ar jūs įtikinėjate save, kad jūsų pagalbos niekam nereikia? Jūsų kaimynams nereikia dovanų? Valkatai gatvėje nereikia išmaldos?
Nuobodžiaujančiai gatvės pardavėjai nereikia jūsų šypsenos? Baisiai atrodančiam juodaodžiam gatvės muzikantui nereikia jūsų dėmesio?
Nereikia atvirai peršamos pagalbos, nes žmonės jaustųsi įpareigoti, skolingi jums. Tačiau jei tai būtų netikėta ir jiems nežinoma?
Prisiminkite, koks buvo jausmas vaikystėje suradus sužeistą gyvūnėlį kieme ir padėjus jam. Tai irgi savotiškas paradoksas: kai mes žinome, kad suteikėme kam nors pagalbą, investavome į kažką, mums ima labai rūpėti ta būtybė, nes vis labiau vertiname jo gyvybę ir egzistavimą. Ji įprasmina ir mūsų buvimą pasaulyje, nes priima mūsų pagalbą.
O anonimiškumo momentas suteikia mums papildomą pakilumą: patikrinkite, kaip jausitės, jei netikėtai paduosite aklam valkatai daug pinigų. Ar nepastebimai paliksite kaimynams po durimis dovaną. Jei jūs įsivaizduojate, kaip jaučiasi nematomi dailininkai, piešiantys ant apleistų namų sienų ne bjaurų graffiti, o estetiškai gražų - jūs tai suprasite. Pagyvenkite bent valandą kaip nematoma burtininkė ir pasakykite, koks viduje atsiranda jausmas.
Šis jausmas reiškia, kad nepaisant akivaizdaus „linksmo draugių būrio“ trūkumo jūs kažkokiu paslaptingu būdu suradote ryšį su pasauliu. Pasaulis pajuto jūsų socialinį naudingumą ir apdovanojo jus vienybės jausmu. Ir štai jūs draugaujate su visais niekam apie tai nežinant!
Pasakysite, kad jūs ne motina Teresė, kad ir taip bandote daryti gerus darbus, kad labai norite vaikų, bet negalite sau leisti, kad gal ir duotumėte kam nors ką nors gero, bet aplinkiniams esate svetima, ir jie svetimi jums, kad nieko niekam nereikia, o jei ir reikia - jie jums nesako ir t.t. ir pan.
O gal nepasakysite?
Tuomet ačiū jums iš anksto, kad priimsite mano patarimus.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
