Paslaugos ir įkainiai Tauragėje ir Vilniuje. Šis klausimas labai siejasi su tuo, ką gauni už tą įkainį. Yra Tauragėje ir tikrų profesionalų. Santechnikas Žydrūnas. Daugeliui gerai pažįstamas susvirintojas Nenonas. Bet jų vienetai. Ir dirba jie dažnai už aukštesnius nei Vilniaus įkainius. Maža konkurencija, o paklausa yra. Per 30 tūkst gyventojų – vos 3 ar 4 padoriau virinantys suvirintojai. Vienas iš jų virina labai brangiai, dar pas du – eilės, kuriose lauki mėnesį, ketvirtasis labai „mandras“ ir kol prisiprašai, turi kalną išsidirbinėjimų leisti jam išsakyti. Politikos, ekonomikos ir dar velniai žino kokiais klausimais. TIG technologija tik du žmonės virina (...), aliuminį išvis padoriau tik vienas.
Kreipiausi į skardininką, kad iš dviejų nerūdijančio plieno skardos lapų piltuvėlio formos kamino stogelio skardinimą padarytų ir prie rėmo prikniedytų. Rėmas jau yra. Sako, 600 litų. Mat vienas skardos lapas 200 litų kainuoja. Susilaikau. Man pasirodo, kad kažkas nelogiška. Paskui sužinau, kad skardos lapas – tik 130 Lt tekainuoja. Ir reikia ne dviejų, o tik pusantro skardos lapo. Skardininkas, mano supratimu, skardą turėtų kažkur dar pigiau gauti... Visą darbą pasidarau pats per valandą. Taigi, lyg ir 400 Lt už darbo valandą prašė...
Jei esi tikras profesionalas (o tokių Tauragėje tikrai yra), darbo turi apsčiai. Statai šešias duris per dieną ir uždirbi kaip Norvegijoje. Problemos prasideda tada, kai turi šlapoką reputaciją ir į tave kreipiasi retai. Tuomet savo darbo neturėjimą įkainių forma bandai „pakarti“ ant kliento. Vėl ir vėl matau, kad aš asmeniškai per dvi valandas padarau daugiau nei samdytas jaunas vyras per dieną. Dienos darbas man asmeniškai tekainuoja barščius. Kur tuomet tauragiškio samdymo logika?
Iš daugumos, atseit, „ specialistų“ geriau gero nesitikėk. Technologinis išmanymas – išvis kelių dešimtmečių senumo. Darbo tempai lėti. Klaidų aibės. Ypač ten, kur koks nors inžinerinis „mąstymas į priekį“ reikalingas. Visą tą jų darbą įvertinus, dažniausiai randi, kad jei būtum iš Vilniaus specialistus parsivęžęs, būtų ne tik kelionės išlaidos padengtos, bet ir padarę būtų greičiau. Taip kai kurie tauragiškiai ir daro.
O kokio pasipūtimo tie, atseit, „ specialistai“ kupini. Kreipsiesi į juos – sukurs tokį įspūdį, kad ne tu jiems paslaugą darai, o jie tau „padeda“ daug kartų tai pabrėždami. Tos filosofijos geografija tikrai platesnė. Siekia Kauną, bet sunkiai tinka Vilniui ar Klaipėdai.
Kur dirba tie geresnieji, visi puikiai žino. Norvegija, Švedija. Tik aš matau, kad turint galvą ir rankas ir vietinėje rinkoje galima visai padoriai suktis. Ne Norvegija, bet paklausa tikrai yra. Raskite, kas Tauragėje nutinkuotų, kad eilėje nereikėtų du mėnesius laukti ir daug kartų nemaldauti. Raskite kas kvalifikuotai kompiuterį sutvarkytų. Nuvežus jį pačiame centre įsikūrusiai įmonei paaiškėja, kad neturi elementaraus ventiliatoriuko. Savaitę lauki. Sako, kad pakeitė, bet jis vis vien kažkodėl kriokia kaip kriokęs. Be to, tvarkydami „nudirba” programinę įrangą, kurią sutvarkyti jau tenka nuotoliniu būdu iš Vilniaus. Nuveži pas kitus – ir tą patį ventiliatorių sutvarko. Pasakai pirmiesiems taisytojams apie nekokybišką darbą – bando suversti kaltę pačiam užsakovui, atseit „mes tokiam klientui neįtiksime“.
Iš kitos pusės – bėda, Tauragėje yra labai daug reikalaujančių ir mokėti nenorinčių klientų. Jie gaišina daug laiko ir siurbia daug dvasinės energijos. Persekioja tas ir Vilniuje. Tik ten tikrai nemažai yra protingų dalykų reikalaujančių ir sąžiningai sumokančių užsakovų. Mokant juos atsirinkti, dirbti tikrai įmanoma. Manau, kad įmanoma tai ir Tauragėje. Ir tai išsiaiškinti galima per keliolika bendravimo su klientu minučių. Reikia tik savęs neapgaudinėti, kad pavyks ištverti ir viskas baigsis gerai. Čia labiau gal kalbu apie statybos paslaugas.
Kas kažką sugeba – turi 2000-3000 lietuviškų per mėnesį pasikrapštydamas vakarais po keletą valandų po darbo. Padoriau dirbantis santechnikas ar suvirintojas ir 5 tūkstančius ir daugiau per mėnesiuką uždirba. Ir tai niekam nėra uždrausta. Eikite. Darykite. Nesuprantu, kam tas samdomas darbas išvis Tauragėje reikalingas. Truputį pastangų, truputį praktikos, truputį pinigų, šiek tiek analizės, kas rinkoje paklausu.
Didžiausia problema, kad rankomis žmonės dar kažką sugeba dirbti. Žvyrą vežti. Žemę kasti. Tačiau su mąstymu visai prastai. Elementarų gipskartonį surinks su tiek kliauzų, kad paskui patys paaiškinti, kodėl taip padarė, negali. Patys tai jaučia ir mato kasdien. Todėl ir populiari ta vienas kitam mėtoma klišė „tavo galva nedirba“. O kai galva nedirba – argumentuotai bendrauti ir savo paslaugas parduoti labai jau sunku darosi. Taigi, darbdaviui už tą paslaugą tenka atiduoti nemažą pyrago dalį.
Gan brangios Tauragėje stomatologinės paslaugos. Net ir dabar už plombą Vilniuje mokame dažniausiai 40 ar 50 litų. Nuskausminimas – 10 litų. Kalbu ne apie senamiestyje įsikūrusias klinikas, bet apie tai, už kiek realiai mes dantis taisome. Tauragėje vis dar 2008 metų, kai miestas skendo piniguose, kainos. Pinigai išsisklaidė. O dantis taisyti vis tiek reikia ir paklausa nemažėja. Šito atsisako tik nedidelė žmonių dalis. Labai brangus ir dantų protezavimas bei apvilkimas. Jei Vilniuje dantį keramika padengsite maždaug už 300-400 litų, Tauragėje tai kainuoja dvigubai.
Nesakau, kad šimtu procentu visur, tačiau Tauragėje, kaip ir didžiojoje Lietuvos periferijos dalyje, labai populiarus vienas kainodaros principas, kurio koks vokietis išvis nesuprastų. „Žemiau negaliu“. Pasakysi taip – tuomet supras ir tau sumokės. Aš už to matau pasitenkinimą tik tada, kai tau blogai. Taip blogai, kad jau „žemiau negalėtum“. Man blogai – tebūnie ir tau blogai. Nors pardavimų klasika sako, kad tarp pirkimo ir pardavimo kainų negali būti jokio ryšio. Kainodara turi remtis rinkos kainų identiškam produktui analize. Ir pats žemiausias rinkodaros lygis, kai parduoti bandoma „per gerą kainą“ (...).
Socialinės grupės Tauragėje ir Vilniuje. (...) Ryški socialinė grupė Vilniuje – pensininkai. Kažkada buvę darbingi žmonės. Didelė dalis iš jų atsikėlę iš rytų šalių. Apgyvendinę ištisus miegamuosius rajonus (Karoliniškės, Viršuliškės). Dabar jie užtvindę savo gausa poliklinikas. Jų palikuonys dažnai sudaro nepasiturinčio smulkaus chuliganiško jaunimėlio grupuotes. Jų geriau pasisaugoti. Užpulti (dažnai įkaušę) gali gamtoje ar vėlų vakarą gatvėje. Blaivių vyrų dažniausiai neliečia. Tačiau moterys ir atsipūtę užsieniečiai nuo jų kenčia. Ypač senamiestyje. Lenkų jaunimas dažniausiai yra kur kas labiau pasiturintis, išsilavinęs ir taktiškas.
(...) Mūsų tautiečiai dažniausiai valdo daugumą verslų ir dirba daugumoje valdžios institucijų. Vilniaus rajono valdžia – jau kita tema. Ten karaliauja lenkai. Ir nuolat konfrontuoja su Vilniaus miesto valdžia.
Bene dažniausia konfrontacijos tema – žemės. Vilnius plečia savo ribas individualių namų gyvenvietėmis. O lenkai daro viską, kad išsaugotų savo tautinį identitetą (ir dominavimą) Vilniaus rajone. Pažvelkite kad ir į Vilniaus rajono bendrąjį planą, priimtą, berods 2006-aisiais ir į ginčus, dėl kurių tikrai nemažai sveikatos esu iššvaistęs. Nesunku pastebėti, kad leidžiami individualiosios statybos plotai, tenkantys, tarkim, tūkstančiui gyventojų Vilniaus rajone yra bent keletą kartų mažesni nei Klaipėdos, Šiaulių, ar netgi rekreaciniame Trakų rajonuose.
Vilniaus rajonas juk dažniausiai dykynė. Nei čia žemė vertinga, ne rekreacijos plotai dideli. Tačiau vos 5 kilometrai nuo Vilniaus, o jau uždėti didžiuliai rekreacinės zonos apribojimai plynėje, kur net ožka neišgyventų. Nei medelio, nei krūmo, nei vandens telkinio. Dulkėti žvyrkeliai.
Krenta į akis, kad mokiųjų žmonių dalis tarp senjorų dėl natūrinio ūkio ir taip dažnai turimų versliukų Tauragėje yra didesnė nei Vilniuje. Vilniuje pensininkas dažniausiai yra visiškas skurdžius, susimokėjęs už komunalines paslaugas, nesugebantis dažnai net dešros įpirkti. Vilniečiai pensininkai dažniausiai – labai sėslūs sovietinio mąstymo žmonės. Greičiau mirs badu, nei savo butuką išsikeis į namelį rajone. Nors tokia aktyvią darbinę veiklą baigusių žmonių migracija iš ekonominių centrų į periferiją labai populiari visoje Europoje.
Dirbantys žmonės. Mokesčiai. Valdininkai. Vilniuje dirbančių tikrai daug. Vilnius – puikus miestas dirbti kvalifikuotą samdomą darbą. Trisdešimtmečiai – keturiasdešimtmečiai – pats elitas. Tikrai ne retas Vilniuje uždirba po 4000-6000 litų per mėnesiuką. Ir tokių – dešimtys tūkstančių. Vyrų šiame sektoriuje žymiai daugiau nei moterų. Yra keletas tūkstančių tikrai kvalifikuotų samdomų darbuotojų elitas, kurių pajamos viršija 10 tūkstančių per mėnesį. Taigi, Vilnius – galimybių miestas. Tačiau kartu tai yra ir rizikos miestas.
Jei nesugebėsi pakilti ar savo galimybes įvertinsi neadekvačiai, gali greit suprasti, kad negali susimokėti tūkstančio litų už komunalines paslaugas, dar tūkstančio už degalus ir dar poros tūkstančių už banko paskolą kukliam būstui. Norint kad ir kuklų butuką Vilniuje įpirkti, reikia sumų, viršijančių neblogo namo Tauragėje kainą. Taigi, net ir dirbantys Vilniuje gyvena susispaudę ir namuose tik permiega.
Susispaudęs čia ir visas verslas. Plotai brangūs. Verslo daug. Paklausa didžiulė. Tuo metu Tauragėje – laisvų plotų jūra. Tačiau išgyventi čia teikiant paslaugas vietinei rinkai labai labai sunku. Bet dėl savo plotų erdvumo, pigumo bei darbo jėgos pasiūlos čia yra puikios sąlygos gamybai, prekes realizuojant kažkur už „kordono“. Tikrai pažįstu ne vieną verslininką Tauragėje, kurie taip ir daro. Jie nežinomi nei VMI, nei net šalia gyvenantiems kaimynams. Dirba tyliai, pasinaudodami tokia galinga pardavimo mašina kaip „Ebay“. Šiaip tai net nežinau kaip tikisi VMI tai kontroliuoti, tačiau jau dabar visiškai aišku, kad to padaryti neįmanoma.
Sąskaita – kokiame Kipro banke, kurią galima atsidaryti internetu. Mokėjimai į šią sąskaitą – per „PayPal“ sistemą. Šioje sąskaitoje sukaupus didesnę sumą apmokamas koks nors brangus pirkinys Ispanijoje (NT arba automobilis). Paskui jis parduodamas per tą patį „Ebay“ ar NT portalą ir pinigėliai Lietuvon pareina kaip pardavus NT užsienyje. Jei išvis reikia, kad tie pinigai čia pareitų. Kiek žinau, verslas tą seniai žino. Būtent čia, manau, yra viena iš tokio žemo verslo apmokestinimo priežasčių. Nes kitaip išsisuks. Tačiau kadangi biudžetą surinkti vis vien reikia, smaugia tą vietinį žiopliuką – dirbantį, geriantį, rūkantį, degalus pilantį. Ir tuo labai didžiuojasi (...). Viešai klausiu publikatoriaus – „ar sekate, kas su tomis, Jūsų užsėstomis įmonėmis atsitinka po metų, kai viską susimoka? Ar sugeba jie konkuruoti rinkoje, biudžetui mokėdami antrąkart tiek, kiek darbuotojui? Ar įdomu toks verslas pačiam verslininkui, kai reikia šerti visus, išskyrus save? Bet greičiausiai tai Jums neįdomu, ar ne?“ (...).
Šiaip – norėjau įkąsti Tauragės VMI už kartais perdėtą uolumą prieš savo krašto piliečius, neužduodant sau rimtesnių klausimų. Kur tie pinigai eina. Kaip racionaliai jie naudojami. Ar jais racionaliau naudojasi žmogus, juos uždirbęs, ar biudžetas. Yra tekę matyti VMI funkcionierių ir dar uolesnių, ir tauragiškiai tikrai nėra patys blogiausi. Tačiau, na.... Vienu žingsneliu į uolumo pusę manau yra per daug. Tačiau jų kailyje aš nesėdėjau ir kažin, ar korektiška būtų man per daug kategoriškai juos vertinti (...).
Apibendrinant dirbančių žmonių proporcijas tarp miestų, turiu konstatuoti liūdną faktą. Vilniuje bent pusė žmonių savę išlaiko. Tauragėje, deja, mano akimis tokių yra ne daugiau kaip penktadalis. Visus kitus galima vadinti „Sodros biudžeto skyle“. Į šią skylę įkrenta ne tik pašalpas gaunantys, bet ir toks Tauragėje gausus valstybinis sektorius. Tiesiog liūnas. Teikia paslaugas (medicinines, švietimo, mokesčių, darbo biržos) ir administruoja labai gausų miesto ir aplinkinių kaimų sektorių, kurie į biudžetą įneša labai mažai arba išvis nieko, bet rūpintis jais tenka. Ir už tai moka vilniečiai (kaip ir kitų didesniųjų miestų dirbantys ir verslaujantys), pirkdami kvadratinį metrą už 7 tūkstančius litų ir mokėdami kiekviename žingsnyje tą garsųjį PVM, iš kurio taip sėkmingai pelnosi visa ES. Iš tiesų ši schema yra gerokai sudėtingesnė. Mat periferijos gyventojai pinigus taip pat dažnai įvairiomis formomis didžiuosiuose miestuose palieka ir tie miestiečiai iš to pelnosi. Tačiau pabraukus po viskuo riebų brūkšnį, akis bado mano pastebėtos proporcijos: Vilniuje save išlaiko daugiau kaip pusė. Tauragėje, deja...
Vagiantys žmonės. Jei paklaustumėte kauniečio apie vilniečius, tikriausiai net nemirktelėjęs pasakys, kad tai – vagių miestas. Tik tos vagystės čia rafinuotos, subtilesnės nei elementarus kyšininkavimas ir dažniausiai tampriai susijusios su valdžios sprendimais ir viešaisiais pirkimais. Nenoriu šios temos eskaluoti plačiau. Informacijos Vilniuje apstu informacijos šaltinyje, vadinamu „vieša paslaptis“. Prie jos lengvai prieina bet kas, pradedant mūrininku, statančiu užsakovui iš nuolat plaukiančių pinigėlių namą, nors jo atlyginimas „netraukia“ nei trečdalio jo išlaidų (dar ir tam užsakovui reguliariai pakomentuojant, kad „varyk varyk, kol pinigėliai eina...“), baigiant tik popierėlius tvarkančia, bet akis ir galvą turinčia sekretore. Ir neigti tai tampa jau juokinga ir paradoksalu (...).
Tauragėje labai populiaru eiti su valdininkais pasikalbėti. Praeina pusmetis. Nieko nevyksta. Tada einama pasikalbėti dar kartą, viliantis, gal išgirs. Nors puikiai visi žino taisyklę – prašančių niekas negirdi. Praeina dar kiek laiko ir valdininkas gali sėkmingai pareikšti, kad į jį niekas net nesikreipė ir jis taip net nesakęs. Nepripažįstu jokio bendravimo su pareigūnais žodžiu. Kiek tai bandžiau daryti – visad buvau pakramtytas ir išspjautas. Tad mano patirtis tokia – raštu, argumentuotai ir registruojant užklausą. Nereikia nei į pažįstamus kreiptis, nei jokių protekcijų. Tikrai egzistuoja, nors dažnai gal ir netobulai veikia, valdiškų institucijų kontrolės ir atskaitomybės sistema. Yra įstatymai. Ir nusižeminus jų prašyti padaryti tai, kam jie yra pasamdyti, matau, ne kaip greitesnį, o kaip lėtesnį kelią.
Periferija Tauragėje ir Vilniuje. Ilgą laiką iš įvairių bičiulių klausydavausi tiesiog iš koto verčiančių pasakojimų kaip atrodo Tauragės „kaimas“. Girta moteriškė, patekusi ligoninėn, su tokia tarpvietės gyvių gausa, kad tiesiog ruožais eina parazitai per visą kušetę. Guminiai batai nenumauti matyt, jau kelios savaitės. Batuose kojos jau supūliavusios ir baisiai dvokia. Ir jei ji būtų galvos neprasiskėlusi, tikriausiai jau būtų kojų gangrena įsimetusi. Medikai aptvarko. Paleidžia. Toks klientas priėmime dar akis drąsko ir medikams sprandan grasina. Dažnai pagalvoji – vargšai policininkai tokį atvežę. Vargšas ir tas, mokesčius mokantis ir turintis prie kompiuterinės tomogramos eilėje du mėnesius laukti, nes kasnakt ir per dieną po keliolika įkaušusių ir prasiskėlusių galvas atvežama. Skubūs tyrimai ir skubi pagalba – valstybės sąskaita. Kokios sumos tam skiriamos!
Ko tikėtis iš mediko dirbančiam pacientui, jei tas medikas, tokioje aplinkoje keletą metų padirbęs, tiesiog degraduoja kaip specialistas? Ir te nesako V. Andriukaitis, kad pinigų trūksta. Juos tiesiog leidžia ne dirbančiam ir produktą kuriančiam (apie kažkokią dirbančio visuomenės sluoksnio sveikatos profilaktiką jau net nekalbu), o va tokiems. Manau, kad tai – tamsiosios socialdemokratijos pusės, daranti didelę žalą visai ekonomikai.
Taip atsitiko, kad keletą dienų kaip rinkimų stebėtojas važinėjau po vienkiemius pas neįgaliuosius ir socialiai remtinus. Dieve dieve... Ko tik ten nepamačiau. Kieme mus dažniausiai sutinka švarus ir nusiprausęs katinas. Plunksnas išsivalęs ir išsikedenęs kalakutas. Tačiau koks nevalyvas gali būti žmogus – nėra lietuvių kalboje nei žodžių, nei išsireiškimų tam apibūdinti.
Grįžtant prie regionų sugretinimo. Vilniaus periferija – rajonas. Ten net rusiškai nesusikalbėsi. Tiesa, tvarkingi, mandagūs (beje, Tauragės kaimiečiai irgi mandagumo nestokoja). Nelabai turi kažkokių rimtesnių tikslų ir dirba mažuose ūkeliuose. Dažniausiai pagyvenę. Vaikai kažkur mieste. Arogantiški, mandrūs. Kalbėsis su lietuviu nenoriai. Jei tik pajus, kad mažai žinai apie vietines gyvenvietes, gali išvis apsisukti ir nueiti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!