Be abejo, tai, kad verslininkai siekia skatinti vartojimą, neturėtų stebinti, nes ir žymūs ekonomistai, kalbėdami apie krizės įveikimo scenarijus, dažnai pabrėžia, kad būtina skatinti vartojimą – kitaip krizės galą matysim kaip savo ausis be veidrodžio. Galima tuo piktintis, nesutikti su šia nuomone, tačiau vartojimo svarba ekonomikai lieka faktu ir manęs jau seniai nebestebina.

To įrodymai – Lietuvoje pirkti batai, kurie netarnauja ilgiau nei metus ar švarkas, kurio kišenės ir pamušalas telaiko ne ką ilgiau, elektronikos prekės, gendančios pasibaigus trumpam garantiniam laikotarpiui ir kt. Aš puikiai suprantu, kad tie laikai, kai senelio laikrodį sėkmingai nešiojo jo anūkas, o vienas kostiumas žmogui tarnavo tol, kol leisdavo nepakitusios kūno formos, jau praeityje ir kiekvienas naujas mados sezonas reikalauja naujų investicijų, o verslui reikia kažkaip užsidirbti.

Visa tai – realybė, tačiau vis dėlto įdomu, kad prieš ketverius metus Vokietijoje pirktas švarkas ar Anglijoje pirkti batai, pakankamai dažnai nešiojami, dėvisi, tačiau nesusidėvėjo iki šiol, o „lietuviškieji“ – ne. Gal tai lietuviškam verslui vis dar dažna požiūrio, grįžtančio iš sovietmečio „spekuliantų“ laikų, išraiška: uždirbk pigiai pirkdamas (ar net gaudamas nemokamai) ir brangiai parduodamas? Manau, netgi ir tai galima suprasti – mūsų verslas jaunas, o subręsti, kad pradėtum matyti ne tik trumpalaikę naudą, reikia laiko.

Noriu tikėti, kad toks supratimas atsiras, tuo labiau, kad to pavyzdžių aplink tikrai yra, bet pasitaikantis vienas kitas ėjimo priešinga linkme pavyzdys vis dar verčia stebėtis, susimąstyti bei skatina pasidalinti kuklia patirtimi.

Taigi, šių metų rugsėjo mėnesį pirkau vyriškus klasikinio stiliaus nebrangius batus (100 Lt). Kodėl nebrangius – ogi todėl, kad, kaip jau minėjau, Lietuvoje pirkti ir brangių batų padai arba oda man ilgiau nei metus netarnauja, tad nutariau ši kartą neišlaidauti – panešiosiu vieną sezoną ir kitą sezoną vėl būsiu madingas.

Parduotuvė, rodos, šauni, didelis pasirinkimas, bet bėda – avėjus batus vos tris savaites, sulūžo vieno bato padas. Būtent – sulūžo, o nenusitrynė kaip kitais atvejais. Visa laimė, kad turėjau kvitą, kurį pardavėja paslaugiai buvo prisegusi prie batų priežiūros instrukcijos. Atėjus į parduotuvę ir paaiškinus situaciją, jau kita pardavėja labai labai labai nepatenkinta veido išraiška kokias penkias minutes maigė sulūžusį bato padą ir rimta mina man mėgino įteigti, kad padas – tai keičiama apavo detalė.

Man su tuo sutikus, bet atkreipus dėmesį, kad ji neturėtų būti keičiama kas tris savaites, pardavėja, dar labiau susiraukusi, nors tai atrodė praktiškai neįmanoma, pareiškė, kad pinigų ji grąžinti negali, bet aš galiu už tą pačią sumą išsirinkti kitus batus. Geranoriškai ir naiviai paklausęs jos paaiškinimų, kad tai buvo atsitiktinis brokas, išsirinkau to paties modelio tik nesuvarstomus batus, mat reikiamo dydžio pirmųjų jau nebebuvo. Šį kartą sąmoningai pasilikau kvitą. Ir ką jūs manot – lygiai po keturių savaičių sulūžo bato padas!

Aš nebesiruošiu dar kartą eiti į tą pačią parduotuvę ir imti dar vienų batų, nes, mano galva, ir šimtas litų per daug už mėnesinį apavą, o prasidėjus žiemos sezonui dar vienų naujų rudeninių batų, kuriuos reiktų vadinti rudos spalvos daikto vardu, išmėginti šiais metais nesuspėsiu.

Kita vertus – esu Lietuvos patriotas, tad tegu tai bus mano menkas, nors ir trumpalaikis indėlis į vartojimo skatinimą Lietuvoje ir jos ekonomikos gaivinimą. Labai noriu tikėti, kad nebus einama dar toliau ir prekyboje neatsiras už madą ne tris, o dvylika kartų greitesni savaitiniai batai, todėl ir dalinuosi šia patirtimi (...).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!