Ypač Lietuvoje, kur įsišaknijęs „Olialia“ pupyčių kultas, o mergina, kuri nedažo plaukų, kas dvi savaites neina į grožio saloną pasitvarkyti nagučių/antakių/plaukučių yra apsileidėlė, ir, matyt, visiškai nesirūpinanti savimi ir, kas baisiausia, nenori patikti vyrams ir kelti pavydo aplinkinėms moterims.
Dar reikia turėti kokio nors dizainerio rūbelį ar daiktelį. Na, kad galėtum parodyti visiems, kad ko jau ko, o nekokybiškų ir pigių daiktų tu negali sau leisti dėvėti, o save gerbianti dama privalo turėti rankinę ar kokį kitą aksesuarą, ant kurio puikuojasi koks nors visiems žinomo „brando“ ženklas. Tai – lyg statuso visuomenėje indikatorius. Vyro statusą atspindi jo automobilis, moters – rankinė.
Buvau priblokšta, kai vienas pažįstamas žmogus kalbėdamas apie gražias moteris pabrėžė, kad tik turėdamos pinigų (savo rankomis ir protu uždirbtų ar vyro duotų – čia visai neturi reikšmės), moterys gali būti gražios. Na, nes tik tada turi galimybę turėti tai, ko galbūt motinėlė gamta pagailėjo: ilgus plaukus, nepriekaištingą odą, ryškius bruožus, išpuoselėtą kūną, gerus drabužius. O tos, kurios pinigų neturi arba turi, bet neinvestuoja jų visų į savo „fasadą“, o randa kur kas vertesnę investiciją, kuri iš tiesų duoda grąžą, yra pilkos pelės ir niekada nebus tokio žmogaus kaip šis pavadintos gražiomis ar žavingomis.
Ačiū Dievui, kad dar ne visi žmogaus vertę matuoja pinigais, ne visiems turimų pinigų kiekis žūtbūt turi matytis „ant žmogaus“. Nesu labai jautri replikoms apie išvaizdą, kadangi pati žinau savo trūkumus ir per beveik 28-erius gyvenimo metus beveik sugebėjau su jais susitaikyti, bet įvairūs garsiai sakomi pastebėjimai šiek tiek išmuša iš vėžių ir priverčia susimąstyti apie tai, kas visuotinai Lietuvoje laikoma gražu.
Pavyzdys: „o, užsiauginai plaukus! Labai gerai.“ Kas gerai, kam gerai? Ar neturėtų būti svarbu, kas gerai man, o ne aplinkiniams? Su savo plaukais darau ką noriu ir tai darau tik dėl to, kad man pačiai patiktų, kad pati save priimčiau, pati sau galėčiau nusišypsoti veidrodyje.
Dar vienas pavyzdys: „o, man rodos, tu šiek tiek papilnėjai!“ Tai ką? Ar reiktų suprasti, kad reikia mesti svorį? Ar jaustis kaltai, kad papilnėjau? Aš pati tai žinau. Ir jei noriu, svorį metu, o jei nenoriu – jis lieka toks, koks yra.
Dar vienas pavyzdys: „o, man rodos, tu numetei svorio!“ Šitą jau reikia suprasti kaip komplimentą. Juk moteris niekada negali būti per liekna ar per daug turtinga. Aha, gal ir nukrito vienas kitas kilogramas, bet ne dėl to, kad aš to sąmoningai būčiau siekusi. Bet čia neturi reikšmės: moteris, pasakiusi štai tokį komplimentą, tokiu pasiteisinimu niekada nepatikės ir dar pridurs: „Aha, valgai ir lieknėji, cha cha cha.“ Taip, kartais valgau ir lieknėju. O kartais valgau ir storėju.
Dar vienas pavyzdys, susijęs su svoriu ir mityba. Esu pas ką nors svečiuose, valgau kaip visuomet. Tiek, kiek tuo metu noriu, o ne kiek akys mato. Tada prasideda: „Oi, tai valgai kaip žvirbliukas, bepigu tau būti lieknai.“ Ne, aš nevalgau kaip žvirbliukas, bet nevalgau ir kaip bekoniukas. Tai ką, aš ne laisvas žmogus ir net valgydama turiu pasiteisinti dėl kiekvieno suvalgyto arba nesuvalgyto kąsnio?
Na, ir paskutinis pavyzdys. Rengiuosi paprastai, dažniausiai tai, kas patogu ar kas miela man, ir per daug dėl to galvos nesuku. Noriu pasipuošti, pasipuošiu, noriu būt paprasta mergina su džinsais – tokia ir būnu. Bet, žiūrėk, jei pasipuoši, išsyk tavęs kas nors užklaus, kur susiruošiau, ar nesusiradau meilužio arba dar geriau: „o tai kam tu čia puošiesi, man rodos, tu nelabai mėgsti puoštis.“ What? (angl. Ką?) Taip, aš labai mėgstu apsirengti bulvių maišu. O jei koks rūbelis kažkam patiko, reikia paklausti, kokio jis „brando“. Oi, ir koks nusivylimas ištinka, kai jis ne kažkoks firminis, o paprasčiausias „no name‘as“, pasiūtas kur nors Lenkijos fabrike. Iškart nebe toks gražus. O jei dar pirktas kažkur turguj! Ne ne, ne lygis gi ten pirkti ir ten apskritai perka tik pigių blizgalų mėgėjos. Kitko ten nerasi. Ir tų pavyzdžių – nors vežimu vežk, kiekviena, manau, per savo gyvenimą yra patyrusi spaudimą būti gražia. O būti gražia Lietuvoje reiškia atitikti tam tikras normas.
Žiniasklaida sukūrė tam tikrą etaloną, į kurį visos turėtų lygiuotis. Kada tai pasikeis ir moteriai bus leista būti tokiai, kokia ji yra ar kokia, galų gale, ji nori būti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!