Knygos pagrindu tapo asmeninis archyvas, kuriuo pasidalijo tiesioginis įvykių liudininkas Oigenas Hinenas (Eugen Hinen). Net sulaukęs garbingo amžiaus, gyvendamas Šveicarijoje jis nenustoja domėtis seniai praėjusiomis kovų dienomis, nuoširdžiai, kruopščiai ir kartais šmaikščiai aprašinėti išgyventą apsupties bei sovietinių lagerių siaubą. Knygoje spausdinami jo žemėlapiai, schemos bei piešiniai. Jie, kaip ir gausi archyvinė medžiaga – unikalios nuotraukos, dokumentai, archeologinių tyrimų rezultatai, iliustruojantys liudininkų prisiminimus – leidžia iš nepaprastai žmogiško taško pažvelgti į ko gero baisiausias dienas Vilniaus istorijoje.
1944 m. kovą A. Hitleris pasirašė įsakymą dešimtis karą pralaiminčios imperijos miestų paversti neįžengiamomis tvirtovėmis – „Fester Platz“. Į jų sąrašą pateko ir Vilnius. Tų pačių metų liepą miestui teko išgyventi visą karo siaubą. Savaitę trukę mūšiai paliko gilius randus namų sienose, tačiau dar gilesni randai liko išgyvenusiems žmonėms. Beviltiška gynyba ir sunkus puolimas, kruvini mūšiai siaurose senamiesčio gatvelėse, apsuptis, prasiveržimas ir belaisvių lagerio kasdienybė. Visa tai – lūpomis žmonių, praleidusių tas lemtingas dienas liepsnojančiame Vilniuje.
Skaitytojams siūlome antrąją knygos ištrauką:
Pasakoja tanko šaulys Fridolinas Scheuerle, tankų parašiutininkų korpuso H. Goeringo tankų pulko fanenjunkerių skyrius:
1945-ųjų mūšiai nuo sausio iki kovo, sužeidimas, nelaisvė ir paskirstymo lageris išsunkė visas likusias jėgas. Kai mes apie gegužės 20-ąją buvome perkeliami iš 2-ojo lagerio Vilniuje į kitame miesto gale esantį lagerį 195/1, mane kamavo per 40 laipsnių karštis. Bet buvome nedidelė, ištikima fanenjunkerių saujelė iš įvairių pulkų. Ir mano draugai tempė mane su savimi: Hansas Moringas, Giunteris Muncelis, Ekehardas Švarcas, Osvaldas Šetleris, Bruno Mouzekas (Hans Mohring, Günter Munzel, Ekkehard Schwartz, Oswald Schättler, Bruno Mousek) – mano laimei! Jiems esu dėkingas, kad likau gyvas.
Pasisekė, kad ši kelionė tetruko vos 10 kilometrų pėsčiomis, o ne savaites ar ilgiau geležinkeliu. Pakeliui patekti į tarpinę ligoninę būtų buvę dar blogiau. Man nusišypsojo laimė, nors ir ligoninėje, visgi šalia savo draugų.
Atvykome į Kosciuškos g. 16, vadinamuosius Sluškų rūmus (pastatytus 1795 metais) (nors anksčiau rūmai yra matę geresnių laikų, vėliau juos naudodavo kaip kareivines ir kalėjimą, o atėjus vokiečiams – kaip belaisvių stovyklą). Mane atgabeno daugiau mirusį, nei gyvą. Ligoninė buvo perpildyta paliegėlių ir klipatų, vaistų beveik negaudavome. Gydymui taikė natūralius metodus: susupimus į šiltą antklodę ir šildykles, šaltus kompresus bei griežtą tvarką. Likusį darbą palikdavo individualiai kiekvieno prigimčiai. Po keturių mėnesių pertraukos aš bent galėjau nusivilkti suskretusią uniformą ir vienais apatiniais išsitiesti bei pailsėti ant kuklių, dviaukščių gultų švariame kambaryje.
Pasakoja Hannsferdinandas Doebeleris:
Jokių minčių apie Aušvicą, šis pavadinimas kol kas niekam nežinomas. Jokių minčių apie milijonus rusų belaisvių, padvėsusių vokiečių stovyklose, tikra to žodžio prasme. Jokių minčių apie Štukenbroką (Stukenbrock), mirties lagerį Vestfalijoje: visa tai mums paskendę praeities rūke, ateities rūke; 1945-ųjų vasara.
Stovime lagerio Vilnius III pagrindinėje aikštėje tarp barakų: rikiuotė. Ritualas, pažįstamas visuose žemyno lageriuose; patikrinimas, nuo skaičių priklauso viskas: ar visi, ar gausime valgyti, ar būsime pasiųsti dirbti. Pavieniai žmonės nieko nereiškia, jei jie nenaudingi bendruomenei. Belaisviai nuskutami plikai, tai priemonė nuo utėlių. Belaisviai išgyvena šią procedūrą kaip pažeminimą. Jie dar nesupranta, į kokį vargo lygmenį jiems teks nusmukti. O dar sunkiau prisiminti, kokios šaltos buvo jų širdys dėvint uniformą ir jaučiantis Europos šeimininkais. Ilgi valdžios šešėliai: arogancija, šaltumas, brutalumas. Jie net nenutuokia, kokias kančias teko iškęsti tiems, ištremtiems „į Reichą“ ir paverstiems darbo vergais.
Išrikiuoti stovime aikštėje tarp barakų ir šąlame, jau trečią kartą mus skaičiuoja: „Davai, davai!“ Mūsų nemuša, nestumdo į elektrinį aptvarą, nerūšiuoja, išskyrus bejėgių ir sergančiųjų transportus namo. Mes net nenutuokiame, kaip mums pasisekė, palyginus su rusų lageriu Bergen-Belzene (Bergen-Belsen) ir kaip nepasisekė, palyginus su lageriais Arizonoje ar Cumberlande. Galvoje tik viena mintis: kada mus paleis, nes pagal tautų teisę belaisviai turi būti paleisti nedelsiant.
[...]
Pasakoja Hinenas:
Mano nelaisvės pradžioje lageryje buvo iki 4000 žmonių. Ištisomis dienomis dirbome už stovyklos ribų griuvėsiais tapusiame mieste. Dažnai pėstiems tekdavo sukarti ilgus atstumus iki numatytos darbo vietos, o kai kada mus nuveždavo sunkvežimiais. Pirmomis dienomis dažnai sutikdavau virėją iš ligoninės, gailėdavusio mums papildomo davinio. Dabar galėjau stebėti tą niekingą šunį, tampantį sunkius akmenis. Storas pilvas greitai dingo, o visas kūnas gerokai sukrito.
Taip ir spoksodavau į jį netardamas nei žodžio. Virėjas turėjo justi mano panieką. Neatleidau jam ir negalėjau pamiršti, kiek dar būtume galėję prisikimšti maisto prieš rusams viską išvežant. Bet šis kvailas virėjas mums tiesiog nieko nedavė. Užaugau liesu jaunuoliu, nuo mažų dienų pratusiu prie darbo, tad šioje situacijoje galėjau lengviau iškęsti maisto nepriteklių. Tuo metu dar turėjome teisę patys pasirinkti patalpas nakvynei. Kaip jau minėjau, buvau vienišas ir galėjau pasikliauti tik pats savimi, nes šalia nebuvo nei vieno draugo iš mūsų dalinio.
Kas keletą dienų vis atvykdavo grupės naujokų, besislapsčiusių miškuose kovoms pasibaigus ir neradusių kitos išeities, kaip tik pasiduoti. Tolesnė kova būtų reiškusi mirtį.
[...]
Gyvenimą lageryje prisimena Fridolinas Scheuerle:
Kai 1945-ųjų gegužę patekau į lagerį, buvau ties fizinių jėgų išsekimo riba. Klajojau painiuose plaučių uždegimo ir aukštos temperatūros sapnuose. Vos spėjus išgyti nuo šios negandos, suspaudė abiejų pusių pleuritas. Atėjo momentas, kai sanitarai nusprendė dėl manęs nebekovoti. Lovų trūko ligoniams, teikusiems daugiau vilties. Mane nunešė ir paguldė į rūsį su beviltiškais, turėjau čia nusibaigti.
Šiame pragaro požemyje lanseriai mirė aplink mane kaip musės. Vieną jų, gulėjusį šalia manęs ant apatinio gulto, prisimenu ypač ryškiai. Karštinės kliedesiuose jis nuolatos minėdavo namus. Net nenutuokiau, kad jis taip stipriai serga. Buvau labai nustebęs, kai kartą ketvirtą valandą nakties jis atsikėlė ir nuskubėjo prie durų pasveikinti žmonos. Budintis sanitaras pamėgino jį nuraminti ir palydėjo iki lovos. Tuomet jis palinko į mane kaip žolės stiebas – mirė.
[…]
Labai gerai atsimenu lagerio 195/1 Vilniuje gydytoją, tokį daktarą Cimerį (Zimmer). Jo paveikslą išsaugojau visus prabėgusius metus. Tai buvo nedidukas, niekuo neišsiskiriantis, gyvos sielos ir neišsenkančios darbinės energijos žmogus. Po daugelio metų sužinojau, kad jis tebegyvena Diuseldorfe (Bruno Mousekas palaiko su juo ryšį). Jis buvo ne šiaip sau amatininkas, o tikras menininkas, skutimosi peiliuku išoperuodavęs bjauriausius furunkulus, išgydydavęs pūliais sklidinas žaizdas ir sustabdydavęs chronišką viduriavimą. Tik jam esu dėkingas, kad iš mirties prieangio vėl grįžau atgal į gyvenimą. Dėl kiekvieno ligonio, besikabinančio į gyvenimą, jis kovojo kaip dėl savo tikro brolio.
Kai po sunkaus plaučių uždegimo ir savaites trukusio karščiavimo buvau toks nusilpęs, kad negalėjau atsikelti, jis kasdieną ateidavo prie mano patalo ir padėdavo kuo galėdamas. Vos pasveikus nuo plaučių uždegimo, pakirstas pleurito vėl ėmiau klejoti. Tuomet visi mane nurašė, išskyrus daktarą Cimerį. Gydytojos [ligoninės vadovės] potvarkiu buvau nugabentas į beviltiškų ligonių rūsį, dėl šių ligonių nebuvo prasmės ką daugiau daryti, išskyrus leisti jiems ramiai nusibaigti. Šalimais buvo ir lavonų kambarys. Čia sanitarai sunešdavo negyvėlius iš lagerio ir ligoninės, išbraukdavo juos iš sąrašų, o rytą arkliais pakinkytu vežimu nugabendavo palaidoti į Trijų Kryžių kalną.
Nors ir keista, bet aš pats nesupratau savo padėties rimtumo (dar daug metų mano plaučiuose žiojėjo gilios, palengva gyjančios kavernos). Jaučiausi labai silpnas, bet nieko neskaudėjo. Taip medituodamas svajodavau apie namus ir iš toli registravau mane supančius įvykius. Net neabejojau, kad netrukus pasveiksiu.
[…]
Belaisviai instinktyviai jautė, kad pasiuntus žinią namo, jų gyvenimas įgaudavo naują prasmę, kad apie juos bus žinoma ir jie bus kažkur registruoti. Visi džiaugdavosi kiekvienu draugu, jei jam pavykdavo pabėgti, o vėliau kiekvienu pažįstamu, iškeliavusiu namo. Tai būdavo bent menkiausia galimybė pranešti, kad esi gyvas.
Kol daugiau miręs nei gyvas galavausi ligoninės hade, stropūs raštininkai mane įtraukė į sąrašus, į negyvėlių sąrašus. Taip išėjo, kad su pirmaisiais sugrįžusiais 1945-ųjų rudenį mano tėvai gavo Raudonojo Kryžiaus žinią apie mano mirtį.
Jau nuo 1945-ųjų kovo, kai mūsų prancūzų pulką sunaikino mūšyje ties Grudziondzu (Grudziądz, Graudenz), buvau paskelbtas dingusiu be žinios. O po pusės metų dar ir šitai (mano vargšė mama karo metu neteko tėvų ir dviejų brolių).
Kalbama, jei per anksti praneša apie kieno nors mirtį, tam dar ilgai bus lemta gyventi. Esu tuo tikras, nors kartais gyvenime pats vos nenusisukdavau sau sprando.
Iš rūsio mane ištraukė daktaras Cimeris. Jis pasirūpino, kad net tenai apačioje gulėdamas ant kelto į hadą, reguliariai gaučiau sriubos. O susiklosčius palankioms aplinkybėms, be rusų gydytojos leidimo perkraustė mane į savo skyrių, kur mažais žingsneliais vėl pradėjau kopti į gyvenimą. Nuo savo lovos pro langą matydavau Trijų Kryžių kalną. Šis vaizdas ir šiandien stovi akyse.
[...]
Hinenas:
Lagerio vadovybė pranešė, kad mūsų šimtinė gali likti įprastoje patalpoje su storomis durimis ir skląsčiais. Nedelsdami nutarėme atsikratyti blakių. Į grindų plyšius sukišome popierių ir padegėme. Visas kambarys ėmė liepsnoti. Sargybiniai akmeniniais laiptais puolė bėgti į viršų. Jie pagalvojo, jog tai maištas. Nedaug trūko, kad visus mus būtų nudėję. Laiku spėjome vandeniu užpilti ugnį.
Kol kalinius suregistravo ir suskirstė į nuolatines šimtines, praėjo keturi mėnesiai. Su nauja belaisvių partija pas mus pateko ir šeši parašiutininkai iš mūsų kuopos. Tarp jų buvo ir vyresnysis feldfebelis, kuris ir tapo darbo komandos vadu. Tarp jų sutikau vyresnįjį jėgerių jefreitorių, tą patį, kurio aš vakare prieš išsiveržimą prašiau mane pažadinti. Kai pamatėme vienas kitą, jis tik truktelėjo pečiais. Apie aną nutikimą mes nesikalbėjome. Gal buvo kaip tik geriau, kad jis manęs nepažadino. Iš pradžių su kitais vyrais jis pateko į belaisvių stovyklą prie Kauno. Šioje situacijoje visa, kas buvo praeityje, pasidarė nesvarbu, galvojome tik apie viena: kaip iš čia ištrūkti. Norėjau būti iškeistas ir patekti pas savo draugus parašiutininkus. Savo mintį išpasakojau vyresniajam feldfebeliui. Bet sužinojęs apie mūsų „mirusiųjų komandą“, jis atsisakė mainytis ir į pagalbą pasikvietė rusų „načialniką“.
[...]
Fridolinas Scheuerle vėlyvais pokario laikais daug kartų lankėsi Vilniuje. Jo įmonių grupė čia įkūrė dukterinę įmonę „DELTA Baltica“, o 1989 metais įsteigė stipendiją „DELTA-Stiftung“, finansuojančią lietuvių studentų vienerių metų studijas Manhaimo (Mannheim) universitete. Pagal šią programą studijuoti į Heidelbergą ir Manhaimą buvo išvykę 46 studentai iš Lietuvos.
Atsivėrus Sovietų Sąjungos sienoms Oigenas Hinenas beveik kiek-vienais metais atvažiuodavo į Lietuvą ir Vilnių. Jis ieškodavo žmonių, gyvų to meto įvykių liudininkų, vaikščiodavo po miestą, bandydamas surasti pažįstamas vietas. Jau nuo pirmų kelionių Hinenas daug prisidėjo, kad būtų surasti bevardžių karių kapai ir perlaidoti jų palaikai. Už pastangas 1994 metų balandį Vokiečių karių kapų priežiūros organizacija apdovanojo Hineną Europos kryžiumi.
Wolfgangas Künne buvo jaunas Vermachto artilerijos karininkas. 1944-ųjų metų birželio 3 dieną jis atšoko savo vestuves, o birželio 19-ąją karinis sąstatas jau dardėjo į Rytus. Maršrutas vingiavo per Tilžę, Šiaulius, Rygą iki Jehvio, po to vėl suko atgal. Liepos 5-ąją traukinys pasiekė Vilnių. Toliau kelio nebuvo. Artileristas Volfgangas Kiunė papildė „įtvirtintos vietovės“ Vilniaus gynėjų gretas ir pasiliko čia amžinai. Jo likimas nežinomas: dingęs be žinios. Progų „dingti be žinios“ Vilniuje buvo daugiau nei pakankamai. Kiunė neturėjo galimybės sužinoti, kad kitų metų pavasarį gimė jo sūnus Wulfas-Dieteris.
Dr. Wulfas-Dieteris Künne, Wolfgangas Künne sūnus:
Kelionė į Vilnių buvo daugeliu atžvilgiu įdomi. Galėjome patyrinėti ir fotografuoti Neries pakrantes. Anksčiau buvusi srauni upė mums pasirodė rami ir taiki, laivyba upe beveik nevyko. Atiduodami duoklę istorijai aplankėme karių kapines Vilniuje ir Kaune. Džiugina, kad jos šiuo metu sutvarkytos ir prižiūrėtos.
…
Ar Volfgangas Kiunė krito Vilniuje, pateko į nelaisvę ar sulaukė dar kitokio likimo, neaišku iki šiol. Užklausimai išsiuntinėti organizacijoms, užsiimančioms karo dalyvių likimų tyrimais, išsiųstas ir užklausimas į karinį archyvą Rusijoje. Ieškome ir Eberhardo Kiunės, Volfgango Kiunės brolio, taip pat dingusio be žinios Rusijoje.
…
Tiesą pasakius, prieš kelionę mes mažai žinojome apie Lietuvą ir jos permainingą likimą. Ypač apie niekšišką Hitlerio Vokietijos tvarką, organizavusią sistemingą žydų naikinimą.
Nacionalsocialistinė ideologija pavertė vokiečių laikmetį siaubingos tironijos era. Iš šiandieninės perspektyvos vargu ar galima suprasti, kad vokiečių tauta, tiek daug davusi pasaulio kultūrai, šitaip nusirito, kad visos žmogiškos vertybės buvo pamintos po kojomis, o daugybė žmonių leidosi įtraukiami nacių žudymo mašinos.
Tragiška ir liūdna, kad didelė dalis jaunimo vadovavosi idealistine Tėvynės samprata, ir dažnai tai kainuodavo jiems gyvybę. Asmeninė patirtis leidžia kitaip suprasti istoriją, atskleidžia kitą karo baisybių perspektyvą. Užplūsta gėda ir asmeninės atsakomybės jausmas, kad Vokietija užsikrovė šią istorinės kaltės naštą.
Svarbu, kad karo aukos būtų gerbiamos nepaisant jų tautybės. Pats karių kapų egzistavimo faktas ir nerimu dvelkianti ramybė juose yra geriausias argumentas kovojant už taiką ir diplomatinį visų konfliktų sprendimą žemėje. Ką reiškia „susitaikymas ties kapais“ supras tik tie, kurie patys prisilies prie baisių karo smulkmenų.