– Papasakokite, kaip Jums buvo diagnozuotas žarnyno vėžys?
– Naujųjų metų naktį pilvą perskrodė staigus, ūmus skausmas, tarsi peilio dūris. Trumpam suklupau, bet tuo viskas ir pasibaigė. Atsikėliau, ir tiek. Tuo metu tikrai nieko bloga nepagalvojau. Maža ko galėjo suskausti. Tik po kokio mėnesio jau pradėjau galvoti, kad reikėtų apsilankyti pas gydytoją. Mat kuo toliau, tuo dažniau pradėjau šlapintis ir tuštintis. Bent jau man pasirodė, kad tai vyksta per dažnai. Iš pradžių tuštinausi du kartus per dieną, ko anksčiau niekada nebūdavo, po kurio laiko – jau 3-4 kartus, galiausiai pastebėjau, kad vis dažniau pradeda skaudėti pilvo apačią. Nueini į tualetą, pasituštini ir jau viskas gerai.
Išgirdusi, kad dažnai šlapinuosi, gydytoja nusprendė gydyti šlapimo pūslės uždegimą ir skyrė antibiotikų. Po jų galbūt šiek tiek pagerėjo, bet simptomai iš esmės liko. Tuomet gydytoja dėl visa ko patarė pasidaryti kolonoskopiją, po kurios ir paaiškėjo diagnozė.
– Kaip reagavote išgirdusi, kad jums trečios stadijos vėžys?
– Vėžio diagnozę sužinojau po keturių dienų. Laukdama nesijaudinau ir nieko panašaus nesitikėjau, nors iškart po procedūros man pasakė, kad išoperavo du polipus, o trečias – neaiškus, todėl paėmė mėginį. Kai sužinai tokią diagnozę, pirmas šokas, aišku, būna. Tuo metu man nesakė stadijos, bet aš pati pradėjau gilintis ir ieškoti informacijos. Pagal diagnozės aprašymą supratau, kad man trečios stadijos vėžys. Iškart nuėjau pas kaimynystėje gyvenančią gydytoją pasitikslinti, ar teisingai supratau. Ji iš pradžių bandė mane raminti – esą iš kur tu ištraukei. Bet šiais laikais juk mes visi nekvaili, mokame susirasti informaciją. Nors gydytoja ir stengėsi nesureikšminti mano ligos, iš tiesų pradėjo manimi rūpintis, vis patarinėjo, kad nedaryčiau to ar ano. Prisimenu, išėjau į kiemą padirbėti – pasišluoti, pasigriebti žolę, o ji pamačiusi atlėkė su grėbliu man padėti. Dėl to man buvo nejauku, nes pati jaučiausi visiškai gerai ir nemaniau, kad aplink mane reikia taip šokinėti.
Operaciją man darė kovo mėnesį, taigi nuo pirmojo simptomo praėjo nepilni trys mėnesiai. Negaliu sakyti, kad labai jaudinausi. Aš visą tą laiką stengiausi neprarasti optimizmo, laikiausi nuostatos, kad yra kaip yra. Po operacijos prasidėjo chemoterapija. Ji buvo stipri. Man pasakė, kad bus chemija. Iš pradžių buvo vadinamoji adjuvantinė chemoterpija, kai dvi paras be perstojo lašinami vaistai, tuomet daroma dviejų savaičių pertrauka, kad kraujas atsistatytų, ir kursas kartojamas. Atlaikiau chemiją, lyginant su kitais, lengviau, tačiau gal tai buvo susiję su papildoma procedūra. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet papildomai dariausi alternatyvios medicinos procedūrą, kurios metu į veną leidžiami tarsi šviesos impulsai. Gal dėl to mane pakankamai ne daug pykino, tik kartą teko sustabdyti procedūrą, nes pasijutau labai blogai. Pusę paros leido pailsėti ir toliau lašino vaistus. Aš pati automobiliu nuvykdavau į ligoninę ir iš jos grįždavau. Žinau, kad paprastai žmonės šiuo periodu iš gyvenimo iškrenta, o aš nenustojau būti aktyvi, visiškai galėjau savimi pasirūpinti.
– Kiek chemoterapijos kursų teko ištverti?
– Iš viso jų buvo dvylika: šeši adjuvantinės chemoterapijos ir šeši įprasti, kai savaitę kasdien eini susilašinti vaistų, o tris savaites ilsiesi. Kraujas per šį laiką neatsistatė tik kartą, todėl vieną adjuvantinės chemoterapijos kursą teko nukelti savaite vėliau. Jau antri metai gyvenu su šia diagnoze. Po gydymo reguliariai kas tris mėnesius tikrinuosi. Kol kas viskas gerai ir aš neprarandu optimizmo. Ir kitiems galiu patarti: kiek įmanoma, stenkitės save nuteikti, kad gerai jaučiatės. Aišku, reikia ir save prisižiūrėti – kaip gyvenate, ką valgote ir geriate.
– Ar Jūsų pačios mityba po ligos labai pasikeitė?
– Pakeičiau mitybą kardinaliai. Anksčiau viskas būdavo tik kepta, paskrudinta, o dabar visiškai nevalgau kepto maisto. Stengiuosi nevartoti pieno produktų. Pradėjau daugiau valgyti daržovių – pasitroškinu jas orkaitėje. Tačiau po chemoterapijos negaliu valgyti žalių daržovių – špinatų, agurkų ir pan. Praktiškai atsisakiau cukraus, nes perskaičiau, kad vėžinės ląstelės minta cukrumi. Labai įdomu, prieš operaciją, dar nežinodama, kad sergu vėžiu, nustojau norėti mėsos, bet labai norėjau saldaus maisto. Kai virdavau pienišką sriubą, į lėkštę įsidėdavau du šaukštus cukraus. Ko gera, tokiu maistu padėjau vėžinėms ląstelėms augti, bet man tuo metu buvo skanu ir nemaniau, kad tai blogai. Dabar naudoju tik medų.
Anksčiau labai mėgdavau marinuotą maistą. Dabar tokių produktų nebevalgau, tik raugintus. Visiškai atsisakiau kiaulienos. Tiesiog man jos nesinori. Šiuo metu man šis kriterijus svarbiausias – bandau tikrinti, ko nori pats organizmas. Visiškai nevalgau rūkytų dešrų, bet jų atsisakyti nesudėtinga, nes skanių jų šiuo metu ir nėra.
– Ar nė karto nesinorėjo nuleisti rankų? Juk gydymo kursas buvo labai ilgas.
– Tik kartą susvyravo mano optimizmas. Gulėdama palatoje su kitomis moteris, matydavau, kaip sunkiai emociškai jos reaguoja į savo ligą. Pati nepasidaviau ir kitas stengiausi palaikyti. Panašiai elgėsi dar viena moteris. Kai ją pamačiau pirmą kartą, šiai jaunai, gražiai moteriai, kuri turėjo mažų vaikų, jau buvo lašinama chemija. Ji turėjo ilgus, juodus, labai gražius plaukus. Ši moteris, važinėjanti į ligoninę iš rajono, taip pat visiems labai kėlė nuotaiką, buvo labai maloni, bendraujanti, sava, visi ją pažinojo. Kitą kartą atvažiavusi radau ją visiškai be plaukų, jai buvo padarytas vėžio žymens tyrimas, kuris parodė, kad vėžys atsinaujino kitoje vietoje. Tuo metu ji buvo neviltyje. Man buvo labai jos gaila. Tuomet sukirbėjo nerimas – na štai, ir man gali būti taip. Tačiau ši būsena ilgai netruko.
– Gal ne veltui sakoma, kad emocijos taip pat gydo?
– Iš tiesų, sakoma, kad tokioje situacijoje reikia labai daug teigiamų emocijų ir artimųjų palaikymo. Tačiau turiu pasakyti, kad kaip tik palaikymo iš artimųjų aš neturėjau. Atvirkščiai, buvo nemažai streso. Kai sužinojau diagnozę, kai pasakiau apie tai pirmą kartą, nebuvo iš vyro tokio palaikymo, koks turėtų būti. Galbūt jis nelabai suprato, kaip tai rimta, gal nežinojo, kaip turėtų reaguoti, tačiau ir vėliau daug rūpesčio nebuvo. Jam neatrodė neįprasta, kad į chemoterapiją važinėjau pati. Taip pat buvo atvejis, kai jis išvyko pramogauti, užuot mane palaikęs per chemoterapijos kursą. Kadangi aš nesijaučiau blogai, jam atrodė, kad šis gydymas niekuo neypatingas. Tuo tarpu kitoms moterims vis skambindavo, pas jas ateidavo, atnešdavo pietus. Aš šiuo atžvilgiu jaučiausi palikta, taigi rūpinausi savimi pati. Prieš važiuodama viską susiruošdavau, ko man gali prireikti: arbatos pasidarydavau, nusiveždavau daug citrusinių vaisių, kurių kramtymas man labai padėjo nuo pykinimo.
– Ką galite pasakyti apie chemoterapijos pasekmes – ar jos liko?
– Iki šiol kažką jaučiu pilve, nors sako, kad nieko nėra. Po chemijos kojų pirštai liko aptirpę, daugiau šąla, nors juda, bet kartais statai koją kaip nesavą. Dar yra toks nemalonus dalykas, kad įvairiose kūno vietose tarsi kažkas sugnybia ar įduria iš vidaus. Nežinau, ar tai chemijos pasekmė, bet anksčiau to nebūdavo. Ir tai vyksta pakankamai dažnai. Tai erzina.
Po chemoterapijos išbyrėjo dantys. Net tris dantis teko išsitraukti vien todėl, kad jie tiesiog nuskilo. Taigi tenka dėtis protezus. O štai plaukai nebuvo nuslinkę. Iš pradžių atrodė, kad jų neteksiu. Vieną rytą jie pradėjo kristi kuokštais. Sutapimas ar ne, bet kai pradėjau darytis minėtas alternatyvios medicinos procedūras, plaukai slinkti nustojo. Kita vertus, plaukai – juk mažiausia bėda, į kurią reikėtų kreipti dėmesį. Beje, gydytojas, kuris darė man šias procedūra, pats jas buvo neseniai išbandęs. Jis jomis lengvino chemoterapinį nosiaryklės vėžio gydymą. Tai mane pastūmėjo taip pat jas išbandyti. Mat chemoterapijos pasekmių, apie kurias buvau girdėjusi, vis dėlto bijojau.
– Kaip gyvenate dabar?
– Kol gydžiausi nedirbau. Ne todėl, kad negalėčiau, tiesiog tuo metu man nereikėjo. Tačiau juokaudavau, kad aš irgi su visais kitais važiuoju į darbą, tik mano darbas – ligoninėje. Dabar po truputį einu į darbą – tam, kad nesėdėčiau namuose. Išsipirkau patentą ir sutariau, kad dirbsiu tiek, kiek galėsiu. Mat vis dar tenka daug vaikščioti pas gydytojus, kas tris mėnesius – planiniai patikrinimai.
Mano požiūrio į gyvenimą liga kardinaliai nepakeitė. Tik pradėjau paprasčiau į viską žiūrėti, gyvenu be kažkokių didelių planų į ateitį. Gal ta ramybė susijusi su amžiumi. Jei būčiau jaunesnė, nežinia, kaip reaguočiau, nors, kita vertus, mano amžius dabar toks, kad, kaip sakoma, galima gyventi sau. Dukra užauginta, laikosi gerai, anūkai taip pat sėkmingai auga. Žinoma, dar norėčiau sulaukti ir jų vestuvių. Jei reikėtų mirti, gal tik nerimaučiau dėl vienos anūkės – ji labai prisirišusi prie manęs ir reaguotų labai skaudžiai. Aš ir dabar sakau: niekada nereikia nukabinti nosies. Viskas yra Dievo valioje, visi mes amžinai negyvensime ir nė vienas nežinome, kada ateis mūsų laikas. Juk būna, kad žmogus visiškai sveikas, tačiau kažkas nutinka ir staiga jo nebėra. Taigi kai sužinai diagnozę, visai nereiškia, kad reikia ruoštis pabaigai.
