Kita tradicija sako atvirkščiai – kad gyvūnai turi sielą, tą dieviškąją kibirkštį, kurią savo krūtinėse nešioja visi gyvi organizmai. Žmogų nuo gyvūno skiria tik skirtingas sąmonės lygis. Mes turime aukštą sąmoningumą, galime suprasti priežasties ir pasekmės mechanizmą, o gyvūnai gyvena nesąmoningai, vedami instinktų.
Jie nuolatos jaučia baimę ir nerimą, todėl gyvūno lemtis nėra maloni. O kartais taip pavydėdavau aukštai padangėje skraidantiems paukščiams laisvės. Pastarasis požiūris į gyvūnus man yra priimtinesnis. Pradėjau pastebėti bėgiojančias šuns akis, kurios sakė: „Aš priklausau nuo tavęs, todėl esu nuolankus. Tu mano šeimininkė tik todėl, kad man duodi ėdalo.“
Argi galima tikėti, kad naminis gyvūnas myli savo šeimininką – žmogų? Žmogus žmogaus kartais net per visą gyvenimą negali mylėti besąlygiška naudos nesiekiančia meile, o tarp gyvūnėlio ir žmogaus yra kažkas kita. Gal gyvūnas savotiškai užpildo kažkokią spragą žmoguje... Jaunos poros, kurios delsia susilaukti vaikų, perka dekoratyvinius šunelius. Gyvūnėlis tada tampa savotišku bandymu pabūti tėveliais.
Vienišos moterys įsigyja vyriškos lyties amsius, kurie šildo jų lovą. O vyrai dresiruoja kovinius ir raumeningus šunis, kurie tarsi tampa jų įvaizdžio dalimi. Paradoksalu, kad žmonės mieliau rūpinasi gyvūnais nei santykiais su žmonėmis. Su žmogumi nelengva, reikia ginčytis ir derėtis, o gyvūnui pamojus ėdalo lėkštele, kompromisas kaip mat pasiekiamas. Ramybė, tyla ir vienatvės valandėlės – tai vertybės, kurios daro gyvenimą malonesniu, tada geriau girdi pats save.
Vertybės tapo neįkainojamos, kai tai laikinai praradau. Neplanuotai namuose atsirado katinas. Slapta džiaugiausi, kad rastinukui padėsiu užaugti. Kai jam jau grėsė mirtis, aš priglaudžiau: gydžiau, maitinau, globojau, kad nepapjautų kiti katinai. Jis augo ir tapo ja. Ji suaugo ir atsivedė gražių, neįprasto rainumo katinų. Kasdien turėdavau nubraukti dalelę laiko savo sąskaita vien tam, kad pasirūpinčiau ja. Tai ėmė varginti, nes tylos ir ramybės minučių buvo nedaug ir net per jas kažkas trainiojosi aplink kojas. Save girdėti darėsi sunkiau.
Antroji katės vada buvo visai nevykusi. Visiems patikusių pilkšvų katinukų neradom, vietoj jų – tik juodi. Juodas kaip naktis katinas sukiojosi aplink namus. Durys buvo praviros. Katinukų nebėra. Katė ėdė kartu su juo. Gyvūnas yra tik gyvūnas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!