Pernai toks buvo labai nestebuklingas turiniu, bet kine savo efektais žavėjęs „Stalingradas“ (angl. „Stalingrad“), šiais metais visus filmus vikšrais trins režisieriaus Davido Ayerio „Įniršis“ (angl. „Fury“).

Turinys

1945-ųjų balandis. Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Sąjungininkai stengiasi atlikti paskutinį manevrą ir galutinai „užspausti“ nacių Vokietiją. Tam į kovą pasiunčiamas mūšiuose užgrūdintas seržantas „Karo tėtušis“, vadovaujantis tankui M4 „Sherman“, kartu su dar keturių karių komanda.

Vienas jų – armijos naujokas, prieš atvykimą nė nematęs tanko vidaus. Saujelė karių su vos keliais tankais leidžiasi į savižudišką žygį už priešo linijos, siekdami įvykdyti paskirtą užduotį ir išlikti gyvi. Filmo pradžia iškart nuteikia tam, ką teks regėti visos juostos metu – ypatingai tikroviškas brutalumas, žiaurumas ir niūrumas. Viso seanso metu išlaikoma ypatingai niūri atmosfera, labai tinkanti vaizduojamai temai. Ir nors ir į patį veiksmą „įsivažiuojama“ lėtai, tačiau viskas atrodo labai gerai.

Filmo istorija kuriama apie vieną tanką ir jo įgulą, tačiau nereikia galvoti, kad tik jie vieni šiame filme ir vaidensis. Juostoje daug kitų veikėjų kaip ir kitų tankų. Visur laksto pėstininkai su automatiniais šautuvais ir kulkosvaidžiais, teka kraujo upės. Viskas, ką matome ekrane, atrodo pribloškiamai tikrai. Akivaizdu, kad filmas, jo scenarijus, veikėjai ir dialogai buvo kuriami ypatingai kruopščiai. Ir už visa tai buvo atsakingas režisierius ir scenaristas Davidas Ayeris, dėl šio projekto likimo valiai palikęs „Sabotažą“ (angl. „Sabotage“).

Režisierius taip skubėjo pradėti kurti „Įniršį“, kad paskubomis, vos per kelis mėnesius sugebėjo padaryti visus darbus, susijusius su šių metų balandžio mėnesį pasirodžiusiu „Sabotažu“. Rezultatas – prastas filmas su daug klaidų scenarijuje ir montaže. Grįžtant prie „Įniršio“, čia situacija visai kitokia nei jau minėtame veiksmo trileryje.

Juosta vystoma nuosekliai, nesiblaškoma tarp įvykių ir kiekvienas mažas ar didesnis susirėmimas kloja kelią toliau vykstantiems kariniams veiksmams. Siužetas laiko imties prasme trunka labai trumpai, tačiau išplėstas labai plačiai ir vaizdingai. Žiūrint juostą, iki pat filmo kulminacijos stebint vienas kitą keičiančius kadrus ir nenutrūkstančią istoriją, galima patirti išties didelį malonumą. Kino kūrėją dar galima pasveikinti ir už ypatingai tikrovišką darbą.

Kuriant filmą atsižvelgta į pačias menkiausias smulkmenas, kurios dar labiau įtraukia į istoriją. Tarkim, vienas labiausiai į akis krintančių dalykų – „lazeriai“ kovos scenų metu. Tai bene svarbiausias dalykas, kurį norėtųsi pabrėžti visiškai nieko nežinantiems arba karyba nesidomintiems žiūrovams. Šaudymo metu matomi raudonos ir žalios šviesos spinduliai yra trasuojančios (dar kitaip – šviečiančios) kulkos. Jos buvo naudojamos dėl įvairių priežasčių, tačiau viena pagrindinių – prisitaikymas.

Kalbant apie tankus, būtent pagal įmontuotų kulkosvaidžių kulkų trajektorijas tanko pabūklo operatorius galėdavo tiksliai matyti, kur jam šauti. Šių šarvuotų monstrų viduje išorės matomumas yra labai prastas ir ribotas, todėl tai buvo ypatingai svarbus veiksnys kovoje. Dar viena priežastis – jos smarkiai degindavo, taip dar padidindamos žalą pėstininkams. Na, o dėl spalvų – jos skyrėsi dėl naudojamų cheminių elementų. JAV kariai savuosiuose trasuojančiuose šoviniuose naudodavo magnį, dėl to kulkos šviesdavo raudonai. Vokiečiai naudojo bario druskas, dėl to kulkos šviesdavo žaliai. Būtent tokios smulkmenos priartina filmą prie žadą atimančio tikroviškumo.

Kalbant apie realumą, beveik visos kovos scenos parodomos itin tikroviškai ir dėl daromos žalos. Vokiečių „Tigras“ istoriškai galėdavo vienu šūviu ir dideliu atstumu permušti sąjungininkų „Šermanus“ it rėčius, o „Šermanas“ „Tigrą“ galėjo įveikti tik priartėjęs prie jo iš galo – kur ploniausias šarvas, mat visur kitur 75 mm „Šermano“ šovinys nepadarydavo nė didesnio įlinkimo.

Filme rodomi susišaudymai privertė aikčioti, kai vokiečių „MG42“, vienas mirtiniausių to karo šaunamųjų ginklų, sąjungininkus tiesiog draskė į gabalus. Prie viso to prisideda ir surinkta autentiška (bent jau išvaizda), būtent Antrojo pasaulinio karo metu naudota visų pusių ginkluotė. Ar tai būtų sąjungininkų „M1“ karabinas, ar vokiečių „MP40“, viskas atrodo tikra.

D. Ayeris sugebėjo sukurti stiprius, išraiškingus ir, svarbiausia, labai skirtingus veikėjus. Kiekvienas jų yra įtikinantis, jų dialogai yra tiesiog nepriekaištingi. Žinoma, kelių klišių šen ar ten tikrai nebuvo išvengta, tačiau jos yra iš gyvenimo. Kaip žodžių iš dainos, taip ir tokių klišių iš karinių filmų neišimsi. Juostai galima pranašauti ir vietą kovoje už Oskarus. Filme pagrindinis dalykas yra ne karas, o žmonės, kurie jį išgyvena. Tai – gana liūdnas vaizdas, kuriame rodomi personažai, neturintys šviesios ateities. Filmas – apie jų nesutarimus, kovą dėl išgyvenimo po saule ir jų norus, svajones, laimę. Kiekvienas ją supranta skirtingai, tačiau visi mes esame žmonės, visi mes turime širdis. Galbūt filmas ne toks filosofinis kaip Terrence Mallico režisuota „Plona raudona linija“ (angl. „The Thin Red Line“), tačiau turi stiprų ir pamokantį pamatą apie gyvenimo prasmę. Svarbiausias filmo akcentas – kare nėra nei gerų, nei blogų. Visi kariai yra vienodi, visi – taikiniai vieni kitiems ir nesvarbu, kurioje fronto pusėje esi.

Techninė pusė

Vienas svarbiausių filmo techninės pusės aspektų – tiesiog nepriekaištingas garso takelis. Jį kūrė Oskaro laureatas Stevenas Price‘as, savo auksinę statulėlę pelnęs už filmą „Gravitaciją“ (angl. „Gravity). Jis taip pat dirbo su garso takeliais „Žiedų valdovo“ (angl. „Lord of the Rings“) trilogijoje ir „Betmenas. Pradžia“ (angl. „Batman Begins“) filmuose. Visos sukurtos muzikinės kompozicijos taip sustiprina visą draminį ar kovos efektą, kad sėdint kėdėje ir stebint vaizdą ekrane tiesiog stipriai suspaudi kumščius it pats laikytum kulkosvaidį. Muzikos vaidmuo šiame filme yra neapsakomai stiprus ir vaidina labai didelį vaidmenį.

Kinematografija, arba paprasčiau – operatoriaus darbu šįkart užsiėmė jau antrą kartą su Davidu Ayeriu dirbantis Romanas Vosyanovas. Ypatingą reginį „Patruliuose“ (angl. „End of Watch“) sukūręs duetas dar kartą maloniai nustebina fantastiškais vaizdais ir kraują kaitinančiomis mūšio scenomis. Kiekvienas kampas, judesys ar tiesiog visa bendra scena leidžia pačiam įsilieti į veiksmą, rodomą ekrane. Specialieji efektai, kurių čia ypatingai daug nesimatė, buvo sukurti labai tikroviškai. Galima net teigti – nepriekaištingai, mat jų iš esmės net nesimatė. Viskas atrodė labai gerai ir vos keliose vietose akylai žiūrint buvo galim išvysti šiokius tokius kompiuterinės grafikos prisilietimus. Tiek garso, tiek vaizdo montažai šioje juostoje yra nepriekaištingi ir net nėra kur čia plėstis.

Aktoriai

Šįkart į filmą buvo surinktas tikras profesionalų desantas, savo darbą atlikęs be jokių nusiskundimų. Pagrindinį „Karo tėtušio“ vaidmenį atlikęs Bradas Pittas dar kartą įrodo, kad jo vardas filme suteikia kokybės štampą. Jis buvo toks tikras, toks įtikinamas ir natūralus, kad tuoj pat galėtum sodinti jį į lėktuvą ir siųsti į mūšio lauką. Ir dėl jo galėtum būti ramus, nes kas kas, bet jis tai tikrai su savimi galėtų pasiimti bent penkias dešimtis nacių.

Kitas pagrindinis vaidmuo atiteko labai greitai tobulėjančiam ir labai stipriai aktorystėje augančiam Loganui Lermanui, kuris savo karjerą, galima sakyti, pradėjo su „Persio Džeksono“ filmais. Čia jis suvaidina kol kas patį geriausią savo vaidmenį. Viso filmo metu matėsi veikėjo evoliucija iš verkšlenančio vaiko į karo užgrūdintą vyrą. Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė „nebeįžymus“ Shia LeBeoufas, ne pirmą kartą kariniame filme vaidinantis Jonas Bernthalas ir meksikiečių kilmės Michaelas Pena. Pastarasis jau kartą bendradarbiavo su režisieriumi įtampos kupiname trileryje „Patruliai“. Matėsi, kad visi šie aktoriai savo vaidmenims atidavė save, todėl kiekvienas jų buvo išskirtinis, savitas ir ypatingas. Likę aktoriai taip pat labai gerai atliko savo roles.

Verdiktas

„Įniršis“ – tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio filmų apie karą, kuris po 16 metų jei ne nukarūnuoja, tai stoja kaip lygus su tokiomis juostomis kaip „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Plona Raudona Linija“.

Tai aukščiausios klasės kino kūrinys, kuriame tikroviškumas tiesiog sprogsta ekrane ir prikausto prie kėdžių. Kraują kaitinančios kovos, žadą atimantis garso takelis ir nepriekaištingas operatoriaus darbas kartais net neleis mirksėti. Juostoje iš kruopščiai kuriamų veikėjų pasigirsta tam laikotarpiui labai savitas humoras, kuris kiek sušvelnina visus karo žiaurumus, matomus nenutrūkstamai vystomos istorijos eigoje.