Tu kasryt eini į darbą, vakarais aptari dienos naujienas, stengiesi, kad tavęs nepaliestų jokia mintis apie mirtį. Tokių minčių tu bijai. Tave baugina iš praieties mus pasiekusios mirusiųjų fotografijos. Kaip jie galėjo tai fotografuoti? Bet dabar, kai gamta pilna laikinumo ženklų, tu veltui aklinai uždarinėji savo namų duris ir langus, veltui savo sielą verti linksmintis, nepadės jokie „helovynai“ – vis tiek pasieks tas keistas rudeniškas liūdesys. Ir suprasi, kad kasdien ką nors prarandi. Gal ir mintis apie mirtį neatrodys tokia baugi. Ar pameni M. R. Rilkės žodžius, kad kiekvienas, vos gimęs, savyje jau nešioja mirtį? Kodėl tada bijome to, ką nešiojamės savyje?
Lietuvių etnologai teigia, kad mūsų proseneliai mirties fakto labai nedramatizavo. Ir mirtis jų neužklupdavusi staiga, netikėtai (išskyrus karo metą). Maldose prašoma, kad Dievas saugotų nuo netikėtos mirties. Mirti žmonės ruošdavosi, atsisveikindavo su artimaisiais, sutvarkydavo visus gyvenimiškus reikalus, tada atsiguldavo ir laukdavo... Žinodavo, mokėjo nujausti, kada ji ateis.
Pasakojama, esą vaikščiojusios po pasaulį dvi seserys. Viena – Laima, viską žinanti gimimo ir likimo deivė. Gegutės pavidalu ji gyvenanti moterų medyje liepoje ir išpranašaujanti gimimą, vedybas ir mirtį. Antroji sesuo – Giltinė. Balto veido, baltais plaukais moteris, drabužis jos irgi baltas, su dalgiu ant peties. Gali ji persikūnyti į vištą, pelėdą, šerną, šunį... Daug jos pavidalų. Varna, pelėda arba šuo išpranašauja mirtį, o višta prieš šeimininko mirtį užgiedanti. Iki šių dienų taip tikima. Todėl, išgirdęs, kad višta pragydo, žmogus nukerta jai galvą – ir į puodą. Iš to, matyt, atsiradęs posakis: ko giedi kaip višta prieš galą?
Senovės lietuviai Žemę laikė Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinama, į ją sugrįžtama. Urvai ir kapai anksčiau buvo gimdos ir pačios Mirusiųjų Motinos metafora.
Mirusiųjų Motina išliko ir latvių mitologinėse dainose, kur ji minima kaip Smėlio Kalnelio Motina, Vėlių Motina. Ji laiko rankose kapų raktą, naujai atkeliavusius svečius pasitinka prie kapinių tvoros. Belaukdama svečių ji kepa duoną krosnyje. Gyvybės energiją išleidusi į Žemės pasaulį, mirties atveju ji vėl tą energiją į save susemia. Pasak. prof. M. Gimbutienės, gyvenimas ir mirtis yra tarytum švytuoklė, šokte iššoka, bet grįžta atgal. Jei negrįžtų, neprasidėtų naujo gyvenimo ciklas.
Ir šiandien sakoma: „Motin, iš tavęs išėjau, į tave sugrįžtu...“
Žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena su gyvais artimaisiais gryčiose ant krosnies, kokiose kertelėse, kur šilta ir jauku. Vėlių metu jos klaidžioja, prašo gyvųjų dėmesio, maldų. Tada žmonės dažniau sapnuoja mirusius artimuosius. Gal ir taip. Laikas iki Vėlinių – rūkų, vėlių, susikaupimo ir maldų metas. Po Vėlinių mirusieji grįžta į savo Amžinuosius namus, o gyvieji jaučiasi atlikę pareigą.
Bet, nors ir galime gyvenimą laikyti keliu į mirtį, to nenorime. Nes tokiu keliu eina mūsų kūnas, o mūsų dvasia, priešingai, veržiasi į nemirtingumą. Ar pamenate pasaką apie Giltinę ir Daktarą? Jei tik Giltinė atsistos prie ligonio galvūgalio, žmogus mirs. Todėl Daktaras vis apsuka ligonio lovą, kad Giltinė stovėtų kojų gale. Tačiau apgavystė trunka neilgai. Giltinė gudri, ji išlįs iš dėžutės ar riešuto kevalo, kur slėpėsi. Arba patį Daktarą papjaus. Giltinės paskyrimas yra neišvengiamas. Žmogaus galioje – tik atitolinti mirtį, ir tai ne visada.
Yra toks S. T. Kondroto romanas „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“. Vaizduojamas Sniegovijos kaimas, kurio gyventojai kartą liovėsi mirę. Iš pradžių jie apsidžiaugė. Kas gi neapsidžiaugs gavę tokią dovaną? Tačiau greit visi pamatė, kad kaimas pilnas negalinčių dirbti senelių, kurie per amžių amžius bus našta visoms kartoms. O ir patys seneliai – ar jie bus laimingi? Ir visi ėmė laukti mirties ženklų.
Gyvenimo rato nepakeisime. O dabar Vėlių metas. Kai vakarais apie tavo namus ims stūgauti vėjai, kai staiga atsivers namų durys arba langai, neplūsk rudens ir nebijok. Dabar Vėlių metas. Uždek žvakę ir pasėdėk. Jei moki, pasimelsk. O jei tau kiek neramu, jei pajutai, kad širdį spaudžia praradimų gėla, neieškok dar ligų – taip ir turi būti, nes dabar – Vėlių metas. Ir vaikšto po pasaulį dvi seserys – Laima ir Giltinė. Jos abi tarnauja žmonėms.