Jų pagal piniginės storį niekada nesirinkdavau, todėl savęs materialiste nelaikau. Esu pakankamai protaujanti, kad suprasčiau negalinti iš jaunų vaikinų reikalauti visko iš karto. Man jų netgi gaila – kodėl visuomenė, o dažniausiai moterys, juos taip spaudžia? Kuo mes prastesnės? Turiu rankas, kojas ir perspektyviai mąstančią galvą – galiu puikiai apsirūpinti ir pati, tačiau noriu finansiškai lygiaverčio gyvenimo partnerio.
Mes, moterys, finansinius įsipareigojimus norime prisiimti kartu. Kiek mūsų yra pagalvojusios, kaip būtų patogu, jei ir antroji pusė turėtų automobilį? Kaip būtų smagu išvykti atostogauti dviese, o ne vėl tik su draugais, kadangi vaikinai, negalėdami užsidirbti, vis akcentuoja, kad ne pinigai šiame gyvenime svarbiausi? Bet tik jei mes apie tai prasitarsime, iškart pasipils kaltinimai materializmu. Ir jų aš visiškai nesuprantu!
Taip, mes norėtumėme, kad jūs taip pati turėtumėte automobilį ar galėtumėte atostogauti kartu, bet tai nėra mums žūtbūt reikalinga. Kokybiškas laisvalaikis (kad ir mažos kelionės, įdomi veikla, lankymasis naujose vietose) svarbus tikriausiai kiekvienai moteriai, tačiau neturint lygių finansinių galimybių jis tampa neįmanomas.
Sumokėti už abu mes negalime, nes taip menkiname vyro savivertę, vadinasi, lieka viena išeitis – prisiderinti prie jūsų finansinių galimybių ir vien dėl to neleisti sau daugiau. Vaikine, dirbantis apsaugos darbuotoju, aš tikiu, kad tavo antra pusė nesiskųstų dėmesio ar komplimentų stoka, bet jai to bėgant laikui nebeužteks.
Kita vertus, moteris, turinti ambicijų ir siekianti aukštumų, su tavimi niekada ir nebūtų. Ir visai ne dėl tavo darbo vietos – patikėk, tai mažiausia problema. Tiesiog kaip galima būti su žmogumi, kuris netiki pats savimi, bijo arba tingi kažko siekti ir dar kaltina moteris, kad nepriima jo tokio, koks jis yra? Bet juk ambicijos ir ryžtas – šio pasaulio varomoji jėga!
Nemanykite, kad mums užteks gražių žodžių ir dėmesio. Atvirkščiai, nes moterys visada nori daugiau – daugiau visko. Ir man ne gėda, kad aš noriu gauti gėlių, kad kartais mielai leisčiau sumokėti už mano arbatos puodelį arba bilietą į kiną, nes aš taip suprantu dėmesį mylimai moteriai. Ir visai nebūtina turėti milijonų – mums tereikia, kad galėtumėme mėgautis kokybišku laisvalaikiu kartu, vienas kito neribodami.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: