Sekmadienio pavakarę apsipirkę prekybos centre su žmona grįžome namo ir iškraudami bagažinę pastebėjome, kad didelio pirkinių maišo nėra. Supratome, kad besirūpindami mažu sūnumi per išsiblaškymą automobilių aikštelėje arba lifte palikome pirkinių maišą. Skubiai nuskubėjome atgal, o važiuodami skambinome informaciniu prekybos centro telefonu, tačiau darbuotojai papildomos informacijos pateikti negalėjo – niekas nepranešė, niekas neatnešė. Pagalbos suteikti negalėjo ir apsauga.
Atvykus pastačiau automobilį ten, kur jis ir stovėjo. Nuskuodėme į vietas, kur buvome, kur vakarieniavome, tačiau pirkinių ten nebuvo. Mintyse tokiais atvejais sukosi vien negatyvios mintys – buvo gaila praleisto laiko, apmaudu, kad taip nutiko. Vyliausi, kad dar pavyks kažką pamatyti per vaizdo kameras ir taip nustatyti tikslią vietą, kur galėjome palikti pirkinius. Ir apskritai galvojau, kad žmonės šiuo metu taip susvetimėję, kad jiems bus malonu gauti naujus batus, marškinius...
Viskuo nusivylęs, grįždamas į automobilį antrame aukšte prie išėjimo pastebėjau laukiančią žmoną, kurios rankoje buvo „pradingėlis“ krepšys. Pasirodo jos akivaizdoje prekybos centro lankytojas prekes atnešė į informacijos centrą. Deja, tuo metu žmona buvo nutolusi, o lankytojas atidavęs prekes, matyt, skubėdamas, nuskuodė link savo automobilio. Ji iš tolo pamatė, kad vyras – maždaug trisdešimtmetis, su akiniais. Ir viskas.
Jei vis dėlto atrasite ir skaitysite šį AČIŪ, šie žodžiai Jums: ačiū už Jūsų sąžiningumą. Ačiū ne tiek už tai, kad išgelbėjote nuo finansinės nesėkmės praradus pirkinius, bet ačiū už tai, kad parodėte, kad yra tokių Žmonių. Nežinau, kur Jūs gyvenate, kokia Jūsų profesija ar kuo užsiimate gyvenime, tačiau jei turėčiau galimybę Jus pažinoti, džiaugčiausi. Telaimina Dievas Jus ir Jūsų šeimą. Tapote puikiu pavyzdžiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!