3 tūkst. Lt Tailande uždirbantis alytiškis: galiu normaliai išgyventi

38-erių aly­tiš­kis Vil­man­tas Ki­lins­kas yra re­tas sve­čias pas tė­vus nuo pat vi­du­ri­nės mo­kyk­los bai­gi­mo. Jau­nas vy­ras Lie­tu­vo­je bai­gė moks­lus, bet po jų sa­vo at­ei­tį sie­jo tik su už­sie­niu. Ne vien dėl di­des­nio at­ly­gi­ni­mo. „Man no­rė­jo­si gy­ven­ti di­de­lia­me mies­te. Pa­tin­ka šur­mu­lys, žmo­nių mi­nios ir kar­tu ga­li iš­lik­ti in­di­vi­du­a­lus, kur­tis ne­pri­klau­so­mą gy­ve­ni­mą“, – sa­ko Vil­man­tas.

Spe­cia­ly­bę re­ko­men­da­vo ma­ma

Kai Vil­man­tas mo­kė­si 5-ojo­je vi­du­ri­nė­je (da­bar Dai­na­vos pa­grin­di­nė­je) mo­kyk­lo­je, jam maž­daug vie­no­dai se­kė­si vi­si moks­lai. Gal šiek tiek ge­riau kal­bos, ypač an­glų.

„Jei rim­tai, tai bai­gęs mo­kyk­lą ne­la­bai bu­vau ap­si­spren­dęs, kur to­liau mo­ky­tis. Ka­dan­gi mėgs­tu ga­min­ti mais­tą, ma­ma pa­siū­lė rink­tis spe­cia­ly­bę, su­si­ju­sią su mais­to ga­my­ba“, – pri­si­me­na aly­tiš­kis.

Taip jis įsto­jo į Kau­no ko­le­gi­jos mais­to įmo­nių ad­mi­nist­ra­vi­mo spe­cia­ly­bę. Po tre­jų moks­lo me­tų ko­le­gi­jo­je pus­me­tį ieš­ko­jo dar­bo Kau­ne, bet ne­sėk­min­gai.

„Tuo­met, kaip ir da­bar, ne­bu­vo leng­vas me­tas dėl dar­bų. Tie­są pa­sa­kius, aš vi­są­laik gal­vo­jau iš­vyk­ti į Va­ka­rus, kur dau­giau lais­vės, di­des­nės pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bės. Nie­ka­da ne­klau­siau ir ne­klau­sau ru­siš­kos mu­zi­kos, ne­žiū­riu ru­siš­kų lai­dų, man ši ša­lis ne­bu­vo ir nė­ra la­bai pri­im­ti­na. Gal­būt to­dėl, kad ne­ma­žai drau­gų, pa­žįs­ta­mų tu­rė­jau Lon­do­ne, prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų ten iš­vy­kau jų pa­ska­tin­tas. Man jie pa­dė­jo ir įsi­kur­ti. Tik­rai ne vien dėl pi­ni­gų pa­li­kau Lie­tu­vą. No­rė­jo­si pa­jus­ti did­mies­tį, jo šur­mu­lį ir čia pra­dė­ti ne­pri­klau­so­mą gy­ve­ni­mą“, - Vil­man­tas at­vi­rau­ja apie pir­mą pa­si­rink­tą žings­nį dėl at­ei­ties.

Lon­do­ne jo, kaip ir dau­ge­lio lie­tu­vai­čių, lau­kė dar­bi­nin­ko da­lia. Ka­dan­gi aly­tiš­kis iš pra­džių ne­no­rė­jo plu­šė­ti sta­ty­bo­se, dar­bo ėmė dai­ry­tis grei­to­jo mais­to res­to­ra­nuo­se. Čia pra­ver­tė ne­blo­gos an­glų kal­bos ži­nios - įsi­dar­bi­no vie­no to­kio res­to­ra­no ka­so­je, ne­rei­kė­jo kep­ti su­vož­ti­nių karš­to­je vir­tu­vė­je.

Po kiek lai­ko su­si­ra­do ki­tą dar­bą vieš­bu­čiuo­se. Va­lė kam­ba­rius, kei­tė pa­ta­ly­nę, - dir­bo pa­pras­tu dar­bi­nin­ku.

Pa­ma­tęs, kad tau­tie­čiai dau­giau už­dir­ba sta­ty­bo­se, Vil­man­tas nu­spren­dė Lon­do­ne baig­ti da­žy­to­jo kur­sus ir pa­ban­dy­ti jo­se įsi­dar­bin­ti. Pa­gal­vo­jo, jog tu­rint da­žy­to­jo spe­cia­ly­bę pa­vyks ras­ti leng­ves­nį dar­bą sta­ty­bo­se. Įgy­ta spe­cia­ly­bė pa­dė­jo aly­tiš­kiui ras­ti ne­blo­gai mo­ka­mą dar­bą, bet no­rė­jo­si baig­ti dar aukš­tes­nius moks­lus.

Su­grį­ži­mas į Lie­tu­vą ir vėl Lon­do­nas

V. Ki­lins­kas pa­si­rin­ko su­grį­ži­mą į Lie­tu­vą. Nu­spren­dė įsi­kur­ti Vil­niu­je, sos­ti­nės ko­le­gi­jo­je baig­ti mais­to įmo­nių ad­mi­nist­ra­vi­mo ba­ka­lau­ro stu­di­jas, su­si­ras­ti dar­bą. Ir jam se­kė­si: iš­ėjo ba­ka­lau­ro stu­di­jas, mais­to įmo­nė­se dir­bo va­dy­bi­nin­ku.

„Tuo­met ma­no drau­gas aly­tiš­kis Ma­rius Kras­nic­kas Drus­ki­nin­kuo­se bai­gė kur­ti nuo­ty­kių par­ką. Jis ma­ne pa­si­kvie­tė dirb­ti ad­mi­nist­ra­to­riu­mi-ka­si­nin­ku. Ko­dėl ne­pa­ban­džius? Tik tris mė­ne­sius iš­tvė­riau šia­me ku­ror­te. Ma­žas, ra­mus, gra­žus mies­te­lis. De­ja, pa­ju­tau, tik­rai ne man jis tin­ka­mas gy­ven­ti. To­dėl vėl su­si­ruo­šiau į Lon­do­ną“, - pri­si­me­na Vil­man­tas.

Po tre­jų Lie­tu­vo­je pra­leis­tų me­tų nu­vy­kęs į An­gli­jos sos­ti­nę aly­tiš­kis vėl įsi­dar­bi­no da­žy­to­ju sta­ty­bo­se. Ne­tau­py­da­mas už­dirb­tų pi­ni­gų ap­ke­lia­vo di­dži­ą­ją da­lį Eu­ro­pos. Pa­ju­tęs, kad jo stip­rio­ji pu­sė yra an­glų kal­ba, su­ma­nė, kaip ją iš­nau­do­ti.

Dve­jus me­tus bran­di­no min­tis, ko­dėl ne­si­ė­mus už­sie­nie­čių mo­ky­ti an­gliš­kai. Bet tam rei­kė­jo to­bu­lin­ti an­glų kal­bą, lan­ky­ti kur­sus, įgy­ti kva­li­fi­ka­ci­ją, o pir­miau­sia - mo­ky­mui­si su­si­tau­py­ti pi­ni­gų.

Ir, su­si­tau­pęs moks­lams, ėmė stip­rin­ti an­glų kal­bos ži­nias, siek­ti mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­jos. Iš­lai­kė Kemb­ri­džo uni­ver­si­te­to or­ga­ni­zuo­ja­mus an­glų kal­bos eg­za­mi­nus, ga­vo ge­rą įver­ti­ni­mą. Lon­do­no Švč. Tre­jy­bės ko­le­dže įgi­jo mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją. Pa­sak V.Ki­lins­ko, moks­lams iš­lei­du­sio dau­giau kaip 5 tūkst. do­le­rių, ši kva­li­fi­ka­ci­ja, mi­nė­to uni­ver­si­te­to or­ga­ni­zuo­ti ir iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nai pri­pa­žįs­ta­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je, to­dėl at­si­vė­rė pla­čios ga­li­my­bės už­sie­nie­čius mo­ky­ti an­glų kal­bos: „Drau­gai sta­ty­bo­se vis klau­si­nė­da­vo, ka­da aš kur iš­va­žiuo­siu mo­ky­to­jau­ti. O aš juos ra­min­da­vau - gau­siu di­plo­mą ir iš­va­žiuo­siu.“

Il­sė­jo­si už­sie­nie­čių me­di­ta­ci­jos cen­tre

Kur vyk­ti ieš­ko­ti dar­bo įgi­jus an­glų kal­bos mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją? Į In­di­ją, Ne­pa­lą? Apie šias ša­lis gal­vo­jo Vil­man­tas. Ta­čiau pa­žįs­ta­mi įti­ki­nė­jo, kad dirb­ti an­glų kal­bos mo­ky­to­ju ir gy­ven­ti yra ide­a­lus Tai­lan­das, ten ne­ma­ži at­ly­gi­ni­mai, pi­gus būs­tas, pra­gy­ve­ni­mas, vi­sus me­tus šil­ta.

Po dar­bų ir moks­lų Lon­do­ne aly­tiš­kiui Tai­lan­de pir­miau­sia no­rė­jo­si pail­sė­ti. Chom Tong kai­mas su vie­nuo­ly­nu, šven­tyk­la ir už­sie­nie­čių me­di­ta­ci­jos cen­tru Vil­man­tui pa­si­ro­dė tin­ka­ma vie­ta, o ją re­ko­men­da­vo taip pat drau­gai.

„Tris sa­vai­tes pra­lei­dau už­sie­nie­čių me­di­ta­ci­jos cen­tre, kur kel­da­vau­si ket­vir­tą ry­to, iki šeš­tos me­di­tuo­da­vau, ta­da pus­ry­čiai, iki vie­nuo­lik­tos me­di­tuo­ji, pie­tūs ir vėl me­di­ta­ci­ja iki de­šim­tos va­ka­ro. Čia aš pa­si­ren­giau nau­jam gy­ve­ni­mui. Bet ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tos trys sa­vai­tės man bu­vo kan­čia, sun­kiai jas iš­tvė­riau. Pa­gal bu­diz­mą pi­ni­gų ne­ga­li­ma im­ti, to­dėl be­si­lan­kan­tie­ji me­di­ta­ci­jos cen­tre ga­li pa­lik­ti pi­ni­gų tik kaip lab­da­rą“, - Vil­man­tas pa­sa­ko­ja apie sa­vo pir­mą­ją pa­žin­tį su Tai­lan­du.

Iš mi­nė­to kai­mo dzū­kas ieš­ko­ti dar­bo pa­trau­kė į Čiang­ma­jų, ku­ris yra Tai­lan­do šiau­rė­je.

„Mies­tas di­de­lis, gy­ven­to­jų maž­daug ke­tu­ris kar­tus dau­giau nei, pa­vyz­džiui, Aly­tu­je, vy­rau­ja ma­žaaukš­tė sta­ty­ba. Ne­la­bai man jis pa­ti­ko, pra­bu­vau tris ar ke­tu­rias die­nas ir nu­spren­džiau vyk­ti į Tai­lan­do sos­ti­nę Ban­ko­ką, kur de­šimt mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų, gau­sy­bė dan­go­rai­žių, pla­čios gat­vės, kiek­vie­ną die­ną daug va­ka­rė­lių. Ban­ko­ke at­si­dū­riau šių me­tų ba­lan­dį. Svar­biau­sia bu­vo su­si­ras­ti an­glų kal­bos mo­ky­to­jo dar­bą. Dar Čiang­ma­ju­je su­tik­ti drau­gai, su ku­riais sie­kė­me įgy­ti mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją, man sa­kė, kad Ban­ko­ke to­kių kaip aš daug, ge­riau ten ne­vyk­ti, dar­bo čia ieš­ko­tis, bet aš gal­vo­jau ki­taip“, - at­vi­rau­ja Vil­man­tas.

„Vai­kai ne­pik­ty­biš­ki, bet ne­la­bai no­ri mo­ky­tis“

Ban­ko­ke aly­tiš­kis iš anks­to bu­vo su­si­ra­dęs ne­bran­gų vieš­bu­tė­lį pi­giau­sia­me ra­jo­ne. Nors ir čia kiek­vie­ną va­ka­rą ne­trūks­ta links­my­bių, Vil­man­tui jos ta­da ne­rū­pė­jo. Su­si­ra­do tin­kla­la­pį Tai­lan­de ieš­kan­tiems an­glų kal­bos mo­ky­to­jo dar­bo ir per sa­vai­tę iš­siun­tė šim­tą CV įvai­rioms kom­pa­ni­joms.

Po dvie­jų sa­vai­čių iš vie­nos kom­pa­ni­jos, ku­ri mo­kyk­loms su­ran­da an­glų kal­bos mo­ky­to­jus, ga­vo pa­siū­ly­mą įsi­dar­bin­ti mo­kyk­lo­je už 200 ki­lo­met­rų nuo Ban­ko­ko. V.Ki­lins­kui dar neap­si­spren­dus dėl šio pa­siū­ly­mo, tuoj pat ki­ta kom­pa­ni­ja pa­kvie­tė an­gliš­kai mo­ky­ti ke­lio­se prie­mies­ti­nė­se Ban­ko­ko mo­kyk­lo­se.

Aly­tiš­kis pa­si­rin­ko vie­ną jų, tu­rin­čią pus­tre­čio tūks­tan­čio mo­ki­nių, pa­gal tai­lan­die­čių stan­dar­tus vi­du­ti­nio dy­džio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Iš pra­džių jam su­tei­kė tei­sę an­glų kal­bos mo­ky­ti de­šimt gru­pių try­li­ka­me­čių, ku­rio­se bu­vo apie 380 mo­ki­nių. Po mė­ne­sio šio am­žiaus gru­pių su­ma­ži­no iki tri­jų ir da­vė sep­ty­nias ge­riau­sias ke­tu­rio­lik­me­čių, pen­kio­lik­me­čių ir še­šio­lik­me­čių gru­pes. Iš vi­so da­bar Vil­man­tas tu­ri 261 mo­ki­nį.

„Aš mo­kau tik kal­bė­tis an­gliš­kai, raš­to mo­ko tai­lan­die­čiai. Vai­kai ne­pik­ty­biš­ki, bet ne­la­bai no­ri mo­ky­tis. Iš 35 mo­ki­nių gru­pė­je tik pen­ki no­ri iš­mok­ti an­glų kal­bos. Juos su­do­min­ti sten­giuo­si per įvai­riau­sius žai­di­mus“, - pa­tir­ti­mi Tai­lan­do mo­kyk­lo­je da­li­ja­si Vil­man­tas.

„Pa­ki­lau iš dar­bi­nin­kų į vi­du­ti­nę kla­sę“

Per Tai­lan­do mo­ki­nių atos­to­gas dau­giau kaip po me­tų į Aly­tų su­grį­žęs V.Ki­lins­kas sa­ko, kad šis mies­tas jam ne­ga­li ne­pa­tik­ti, nes yra gim­ta­sis: „Tik iš­ei­ni į gat­vę ir tru­pu­tį ste­bie­si, kur tie žmo­nės. Tuš­čia grį­žus iš did­mies­čių.“

Mū­sų pi­ni­gais 3 tūkst. li­tų į ran­kas Ban­ko­ke gau­nan­tis aly­tiš­kis ne­si­skun­džia: „Tai­lan­de su to­kiais pi­ni­gais ga­liu nor­ma­liai iš­gy­ven­ti ir no­rė­da­mas dar su­si­tau­py­ti. Ten, pa­ly­gin­ti su Vil­niu­mi, tik­rai pi­gus nuo­mo­ja­mas būs­tas, o jį mes su drau­ge tai­lan­die­te mo­ky­to­ja iš­si­nuo­mo­ję vi­sai ne­blo­gą, ne­bran­gus vie­ša­sis trans­por­tas. Kai ku­riais au­to­bu­sais ga­li vyk­ti net ne­mo­ka­mai. Pa­vyz­džiui, jei iš na­mų iki mo­kyk­los už pen­kio­li­kos ki­lo­met­rų va­žiuo­ju tak­si, mū­sų pi­ni­gais mo­ku tik aš­tuo­nis li­tus. Mais­tas par­duo­tu­vė­se kai­nuo­ja pa­na­šiai kaip Lie­tu­vo­je.“

Šian­dien Vil­man­tas pri­si­pa­žįs­ta esan­tis lai­min­gas, nors tė­vai, anot jo, ypač tė­vas (Sta­nis­lo­vas Ki­lins­kas, odos li­gų gy­dy­to­jas - A.M.), la­bai iš­gy­ve­no, kai sū­nus iš Lon­do­no nu­spren­dė kel­tis į Tai­lan­dą. Lon­do­ne bu­vo lyg ir įsi­kū­ręs, tu­rė­jo dar­bą.

„Man no­rė­jo­si pa­keis­ti kar­je­rą už­sie­ny­je ir aš pa­ki­lau iš dar­bi­nin­kų į vi­du­ti­nę kla­sę. Pa­tin­ka Tai­lan­de vy­rau­jan­tis bu­diz­mas, ku­ris re­mia­si moks­lu ir gam­ta, nors sa­ve lai­kau ka­ta­li­ku. Pa­tin­ka čia gy­ve­nan­tys ge­ra­no­riš­ki, po­zi­ty­vūs žmo­nės. Ko­dėl aš tu­riu bū­ti ne­lai­min­gas, jei tu­riu mėgs­ta­mą dar­bą, drau­gę, pa­kan­ka­mas pa­ja­mas?“ - ne­slėp­da­mas pa­si­ten­ki­ni­mo da­bar­ti­niu gy­ve­ni­mu kal­ba aly­tiš­kis.

Dar ge­rai ne­spė­jęs su­si­pa­žin­ti su Tai­lan­du at­si­ra­dus lais­vo lai­ko ke­ti­na pa­ke­liau­ti po ša­lį, o gal nu­vyk­ti ir į Ja­po­ni­ją. Vil­man­tas įsi­ti­ki­nęs, kad pa­sau­lis yra gra­žus ir žmo­nės ap­link ge­ri, kai pats ži­nai, ko sie­ki, kai vis­ką ma­tuo­ji ne pi­ni­gais, o sa­vo su­ge­bė­ji­mais.