Šiaulių universiteto Botanikos sodo jaunesnioji mokslo darbuotoja Roberta Dubosaitė-Lepeškevičė įvardijo visą sąrašą vaistažolių, kurių negalima rinkti.
„Dėl žinių trūkumo iš miškų, pievų renkami vaistiniai augalai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Geriausiai pažįstami ir dažniausiai renkami retieji augalai yra: miškinė mėta, meškinis česnakas, paprastasis rėžiukas, vaistinis kietagrūdis. Būna, kad žmonės supainioja paprastąją jonažolę su plaukuotąja jonažole, įrašyta į Raudonąją knygą ir priskiriama 3 kategorijai“, - skaičiavo Botanikos sodo jaunesnio mokslo darbuotoja.
Vis dėlto didžiausią žalą, anot Robertos Dubosaitės-Lepeškevičės, vaistažolių išlikimui padaro ne pavieniai jų rinkėjai, o augimo ir klestėjimo vietų naikinimas arba nepriežiūra.
„Didžiausią grėsmę nykstančių vaistinių augalų išlikimui kelia augaviečių naikinimas – plynieji miškų kirtimai. Kirtavietės dažniausiai atkuriamos ne iš tų pačių vyravusių medžių, dažniausiai užsodinamos eglės, po kuriomis, pavyzdžiui, meškinis česnakas žūsta. Dauguma kitų retųjų augalų rūšių nyksta neprižiūrint miškų, pradėjus tankėti krūmams, medžiams ir žolinei augalijai. Taip pat svarbus pievų šienavimas, nesausinimas bei saikingas ganymas“, - vardijo specialistė.
Daug kas, deja, nepagalvoja, kad kiekviena augimvietė ir netgi kiekvienas augalas gali būti svarbus, kalbant apie į Raudonąją knygą įrašytus augalus. Roberta Dubosaitė-Lepeškevičė taip pat pabrėžė, kad svarbu matyti ir bendrą vaistažolių reikšmę gamtai.
„Pagrindinė žala, kuri padaroma naikinant vaistažoles - tai biologinės įvairovės mažėjimas, skurdinimas, natūralių ekosistemų pažeidimas bei degradacija. Ekosistemos su sąlyginai mažu rūšių skaičiumi yra vertingesnės biologinės įvairovės požiūriu, nes esančios rūšys kitur nesutinkamos, buveinės unikalios“, - apie vaistažolių vietą gamtoje pasakojo R. Dubosaitė-Lepeškevičė.
Paklausta apie galimybes stiprinti nykstančių vaistažolių apsaugą, specialistė akcentavo suvokimo, kokią žalą gamtai daro retų augalų naikinimas, didinimą. Kitas būdas, pasak jos, būtų ieškojimas galimybių, kaip spręsti poreikio klausimą nenaikinant gamtos išteklių.
„Biologinės įvairovės išsaugojimas tiesiogiai susijęs su žmonijos poreikiais. Šiuos poreikius papildo, ne tik galimas išteklių praradimo suvokimas, bet ir supratimo tobulėjimas. Kuo puikiausiai galima savo sode užsiauginti kitas mėtos rūšis, kaip pipirmėtė, ir naudoti arbatai. Plačiam naudojimui vaistiniai ir prieskoniniai augalai žinovų dažniausiai auginami plantacijose. Svarbu siekti išsaugoti ir tausoti savo gamtinius išteklius“, - sprendimus, kaip saugoti gamtai svarbias vaistažoles, siūlė R. Dubosaitė-Lepeškevičė.