Tai yra informacija, kurią mes matome reklaminiuose stenduose, internetiniuose portaluose, socialiniuose tinklapiuose ar televizijos ekranuose, girdime per radiją, skaitome žurnaluose, laikraščiuose ir pan. Žodžiu, trumpai tariant, ji mus supa visur. Atrodo, jokia čia problema, mes puikiai informuoti, daug žinome ir t.t.
Vis dėlto, ta informacija mus veikia ir iš neigiamos pusės. Sakykite, kiek kartų per savaitę televizijos ar kompiuterio ekrane Jūs matote žmogžudystes? O kiek kartų – kitokio pobūdžio smurtą? Kiek straipsnių ar bent jų antraščių perskaitote apie savižudybes, dingusius žmones? Ne, tikslių skaičių man nereikia, aš nė pati jų nežinau. Bet tikriausiai dažnai, bene kiekvieną dieną. Ir kas blogiausia, nuo pat vaikystės...
Man netgi kartais kyla klausimas, kaip dar atsiranda žmonių, bijančių kraujo, jeigu nuo pat mažumės jo šitiek matėme per televiziją? (taip taip, ten tik pomidorų padažas ar panaši medžiaga, bet vis tiek juk panašu į kraują). Aš manau, kad tiek aš, tiek dauguma žmonių, yra šiek tiek, o gal ir daugiau nei šiek tiek, abejingi skausmui, smurtui netgi mirčiai...
Mes skaitome, kad žuvo žmogus, bet mums tai nerūpi, mes pastebime gatvėje kruviną jaunuolį ir retai pagalvojame, kad galbūt jam reikia pagalbos... Nemanau, kad tai yra todėl, kad mes blogi žmonės, todėl, kad mes linkime kitiems blogo (yra tokių, bet tikrai ne dauguma). Tai todėl, kad mes jau taip įpratę prie šių naujienų, kad tas vienas skenduolis, vienas partrenktas pėsčiasis ar sumuštas jaunuolis mums nieko nereiškia... Tačiau taip nebūna visada.
Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai kas nors nutinka mūsų artimam, mylimam žmogui... Tuomet visas pasaulis nusidažo juodomis spalvomis, mes negalim patikėti, kaip žmonės gali sau leisti viršyti greitį, kokiais gyvuliais pavirto, kad leidžia sau pakelti ranką vienas prieš kitą ir pan. Ta nelaimė mums pradeda kažką reikšti, mūsų surambėję jausmai prabunda ir mes pamatome, kad tas vienas skenduolis, vienas partrenktasis ar vienas savižudis gali būti mūsų artimasis, o gal netgi mes patys...
Ir iš tiesų, niekuomet nesidžiaugiau ir nesidžiaugsiu kito nelaime, norėčiau, kad tokių dalykų nebūtų ir galėtume visi laimingai ir gražiai gyventi, tačiau juk net pasakose būna blogio karalienė, užnuodytas obuolys ar dar kokia blogybė... Tad gyvenime to jau tikrai pasitaiko ir aš visai džiaugiuosi, nes ta gyvenime pasitaikiusi blogio karalienė ar rastas užnuodytas obuolys mus prabudina, mes imame kovoti, nes suprantame, kad gyvenime turi reikšmę bet kurio žmogaus, bet kurios kitos gyvybės...
Ir nėra gerai nejausti nieko, kai sužinai apie atsitikusią nelaimę. Tuomet išgirdęs apie kito nelaimę nebenumoji ranka, nes tie kirmėliukai sąžinėje tau nebeleidžia ramiai miegoti, jie tau šnibžda: „Tu privalai reaguoti, tu negali likti abejingas“. Tad linkiu, kad ateitų toks metas, kai tam, kad suprastume žmogaus gyvybės svarbą, kad nebebūtume abejingi, nereikėtų pirmiausia patiems to patirti. Linkiu, kad būtume jautrūs vieni kitiems ir kad vėl būtume žmogiškais žmonėmis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!