Muzikinių klipų kūrėjas kviečia į visai kitokio pobūdžio B. Stokerio knygos ekranizaciją, kurios metu bus galima iš arti pamatyti pačią Vlado transformaciją į bebaimį ir paniką sėjantį monstrą Drakulą, prieš kurį net didžiausios kariuomenės negalėjo nieko padaryti. Juosta leis pasinerti į šeimyninių vertybių puoselėjamą būsimo vampyro pasaulį ir jo meilės kupinus išgyvenimus dėl artimųjų gerovės.
Apie ką mes čia…
Vienas iškiliausių savo laikų Transilvanijos valdovų, princas Vladas III Drakula netrukdomas gyveno kaip tikras didvyris, jis buvo mylimas savo žmonių ir šeimos. Tačiau visa tai pasibaigė, kai turkų sultonas Mehmedas II įsakė atvesti 1000 berniukų, tarp kurių turėjo atsidurti ir paties Vlado sūnus.
Nenorėdamas paklusti savo šeimininkui ir apsaugoti sūnų nuo nelaimės, Vladas pasipriešina. Šis jo poelgis sukelia sultonui pykti ir jis prižadėjo atkeršyti pasipūtėliui. Neturėdamas kitos išeities, princas žengia į tamsą ir pažada paaukoti savo sielą, kad galėtų apsaugoti artimuosius. Taip gimė legenda, taip gimė Drakula.
Kūrinio vidus
Tenka pripažinti, kad per kelerius metus vampyrų populiarumas sumažėjo. Pasibaigus paauglių ir senmergių numylėtam „Saulėlydžiui“, nakties klajūnų pasirodymai ekrane studijoms pradėjo nešti vien tik nuostolius. Ypač kai dabar „ant bangos“ yra kitoks pinigų darymo būdas – išgyvenimo filmų ciklai,kaip „Bado žaidynės“ ar „Divergentė“. Tad kurti filmus apie kraujasiurbius yra tik pinigų švaistymas.
Žinoma, kalbant apie šį projektą yra šiek tiek kitaip. Jis kurtas tam, kad būtų galima pamatyti efektingą pasakojimą apie patį populiariausią visų laikų vampyrą. 100 milijonų dolerių biudžeto juosta negalėjo apsieiti be pritaikymo paaugliškai auditorijai, kuri ir atiduoda didžiausius pinigus tokio žanro juostomos.
Įdomu ir tai, kad pastaruoju metu buvo pradėtos kurti visų žinomiausių literatūrinių monstrų naujos vizijos. Jau vien šiais metais pamatėme „Aš, Frankenšteinas“, o dar bus kuriama istorija apie Mumiją. Galima nuspėti, jog ji bus irgi pritaikyta jauniausiems žiūrovams, kuriems turinys mažiausiai rūpi.
Naujausias filmas apie Transilvanijos siaubą Drakulą – tokių paaugliškų tendencijų pavyzdys. Tai itin sausas, bet gražiai sukurtas filmas, kurį nenuobodu žiūrėti. Jame nebus galima pamatyti tokio vaizdo kaip pačiuose geriausiuose filmuose šia tema. Žinoma, nauja Drakulos vizija neturi nieko bendro su ankstesniais filmais.
Filmas visiškai skiriasi nuo 1992 metų Franciso Fordo Coppolos juostos „Drakula“. Ką jau kalbėti apie 1931 metų klasikinį variantą... Išties, prisiminus tokius geriausius vampyrų filmus kaip 1922 m. „Nosferatu“, 1994 m. „Interviu su vampyru“ ar net 2008 m. „Įsileisk mane“, kurie galėjo gąsdinti ir paversti peržiūrą į įtampos kupiną kelionę po kraujo upes, čia to nepamatysime.
Pats naujausias filmas šia tema – šiek tiek filosofinis Jimo Jarmucho pasakojimas „Išgyvens tik mylintys“ – ir tai sugebėjo sukelti baimę. Scenaristai labai atitolo nuo tikrojo Drakulos atvaizdo, todėl filme vienintelė sąsaja su Bramo Stokerio kūrinio herojumi yra personažo vardas.
Juostoje nemažai dėmesio skiriama jo šeimyniniams santykiams, meilei žmonai ir vaikui, o taip pat kovomis su įsibrovėliais. Jeigu būtų galima atmesti tą faktą, kad Vladas pardavė savo sielą „velniui“, tai filmas būtų kaip dar vienas epinio stiliaus istorinis darbas. Na, būtų šiek tiek panašus į „Sostų karus“, tačiau fantastikos elementai visai neblogai prasidėjusį pasakojimą pavertė į labai jau keistai vystomą istoriją, kurios pamatu tampa Drakulos aušra. Ir tai, jo tapimas vampyru žymiai skiriasi nuo to, kuris buvo aprašyta knygoje. Taip pat filme netrūksta ir jausmingų scenų, kurios, deja, irgi sugadina vaizdą apie patį vampyrą.
Čia juk ne „Saulėlydis“, čia nėra visą laiką išsižiojusios Belos ir medinių Džeikobo ir Edvardo. Personažai atrodo visai neblogai. Net atmetus tokį romantišką, lyg iš viduramžių baladžių atkeliavusį Drakulos atvaizdą, galima pamatyti personažą, kuris buvo vystomas visai geru būdu. Nors ir keistu ir neatitinkančiu literatūrinio kūrinio, tačiau pritaikyto prie bendro šios istorijos paveikslo. Taip pat ir turkų sultono Mehmedo II pasirodymas labai gerai atspindėjo anų laikų musulmonų valdymo principą.
Žinoma, Vlado ir jo mylinčios šeimos santykiai irgi atrodo visai pakenčiamai. Vaizdavimas saldus, tačiau filmui su paaugliams skirtu cenzu jis tinka. Gaila, kad nepamatėme brutalaus pagrindinių personažų vaizdo, tačiau ką jau padarysi, kažkaip reikia pateisinti tokį nemažą filmo biudžetą, o su griežtesniu cenzu tai būtų beveik neįmanoma.
Vienu juostos pliusų yra jos trukmė – vos pusantros valandos. Apie nuobodžiavimą nėra jokių kalbų. Ypač kai kovos atrodo taip gražiai . Taip, filmą galima pasižiūrėti vien dėl kovų scenų ir visai gražiai pateiktų Drakulos pasirodymų mušant priešininkus. Vis dėlto tai vienkartinio naudojimo juosta, kurią vargu, ar norėsis pamatyti dar kartą kine, tačiau pramogai šis filmas netgi labai tinka. Žinoma, tenka vėl melstis, kad kitas filmas apie vampyrus būtų bent kažkiek niūresnis ir žiauresnis. Juk rodo vampyrus, o ne vienaragius.
Techninė juostos pusė
Kai studija į filmą investuoja 100 milijonų dolerių, tai ir vaizdas būna šviesus ir gerai nuteikiantis. Vien dėl techninių subtilybių filmą žiūrėti malonu. Dekoracijos, kurios papuošia visą juostą, labai autentiškai perteikia penkiolikto amžiaus užkulisius. Taip pat puikus aktorių grimas ir kostiumai, kurie atspindi ano laikotarpio madų tendencijas: nuo aristokratų iki paprastų ūkininkų. Šiame plane viskas atkartota be priekaištų.
Filme gausu specialiųjų efektų, kurie leidžia pajusti juostos epinį kontekstą ir Drakulos nežemišką galią. Vien scenos su šikšnosparniais vertos šio filmo peržiūros. Atjungus protą ir žiūrint tokius vaizdus, pajaučiamas peržiūros malonumas, o ir pinigų negaila. Trumpas, bet efektingas reginys sugeba šiek tiek atpirkti scenaristų kaltę dėl pagrindinio personažo istorijos banalumo.
Žinoma, bežiūrint tokio pobūdžio filmą vien efektų nepakanka. Turi būti visai pakenčiamas operatoriaus darbas, kuris šiame filme tikrai toks ir buvo. Labai gerai apčiuopiamos kovų scenos, personažai ir jų veiksmai, o taip pat ir tamsi Transilvanija. Verta paminėti ir kraštovaizdžius ir kameros manevrus perteikiant efektingiausias juostos scenas. Būtent jie ir padarė nemažą indelį dėl filmo efektingumo.
Garso takeliui kaip ir garso montažui priekaištų nėra. Gal tik kai kuriose scenose muzikinės kompozicijos šiek tiek vangokai perteikė išties efektingai atrodančius vaizdelius, tačiau apskritai, tai neblogą atmosferą suteikiantis mišinys. Vaizdo montažas, deja, kartais „nugrybauja“ į lankas. Ypač, kai perėjimas nuo vienos scenos prie kitos visiškai nesuderinamas. Kartais ir istorijos vientisumas būdavo pažeistas. Žinoma, kovų scenose viskas atrodo gerai, todėl netenka prakaituoti dėl blogo montažo ir įtampos panaikinimo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai parinkti kaip galima geriau, ypač žinant tą faktą, jog į pagrindinio personažo vietą studija norėjo pakviesti Sama Worthingtoną. Tai būtų buvusi išties didelė klaida, prisiminus aktoriaus putlų veidą. Pagrindinį vaidmenį atlieka kasmet karjeros laiptas kylantis britas, aktorius Lukas Evansas, kuris visais įmanomais būdais stengėsi perteikti savo vaidinamą personažą kuo įtikinamiau. Jam tai pavyko, nes jis vienintelis ant savo pečių tempė šiame filme papasakotą labai blankią istoriją.
Į kompaniją Lukui atėjo irgi charizmatiškas jaunosios aktorių kartos atstovas Dominicas Copperis, suvaidinęs turkų sultoną Mehmedą II. Visai neblogas britų aktoriaus pasirodymas, kuris vos vos nusileido pagrindinio vaidmens atlikėjui. Jeigu filmas įgautų daugiau niūrumo ir žiaurumo, šis personažas būtų atskleistas visiškai kitaip, žymiai brutaliau ir efektingiau.
Antraplaniai vaidmenys – nieko gero ar įsimintino, nebent tik tai, kad galime pamatyti „Sostų karų“ žvaigždę vampyrų protėvio amplua Charlesą Dance‘ą ir labai žavią Sarah Gadon, dėl kurios išvaizdos malonu žiūrėti filmą.
Verdiktas
„Drakula. Pradžia“ – tai filmas, įvyniotas į puikių kostiumų, dekoracijų ir specialiųjų efektų virtinę. Ši nauja vizija paverčiama į nenuobodžiai atrodantį ir gana efektingą fantastikos spektaklį. Vis dėlto tai ir visai nerimtas, skurdžiai papasakotas, neturintis jokių sąsajų su legendiniu Bramo Stokerio sukurto vampyro įvaizdžiu Vlado Drakulos istorijos pradžios pasakojimas.