Mano tėvai iš mažo miestelio persikraustė gyventi į Vilnių ir aš, šeštokė, pradėjau lankyti naują mokyklą. Greitai susidraugavau su klasės mergaitėmis, tačiau berniukai buvo labai bjaurūs ir išdykę, visai ne tokie kaip mano buvusioje mokykloje. Ir ypač toks Andrius – jis skaudžiai tampydavo už kasų, sugalvojo man pravardę, kuri greitai „prilipo“, trukdydavo per pamokas ir dažnai susimušdavo su kuo nors per pertraukas ar po pamokų.
Mano tėtis buvo išrinktas klasės tėvų komiteto pirmininku, todėl jam tekdavo dalyvauti svarstant Andriaus elgesį, kartais jo net buvo prašoma pagelbėti mokytojams ir dalyvauti pamokose, padedant sudrausminti neklaužadas. Kartais nenorėdavau eiti į mokyklą tik dėl to bjauraus vaiko. Vieni mokytojai pranašavo jam kalėjimą, kiti bandydavo gražiuoju kalbėtis, bet gerai jis elgdavosi tik per tas pamokas, kurios jam patiko – istoriją, fizinį ir fiziką. O aš laukiau nesulaukiau tos dienos, kada jį išmes iš mokyklos arba kol jis dėl prastų pažymių išeis po 8 klasių į kokią nors profesinę mokyklą ar technikumą. Deja, mano norai neišsipildė ir Andrius atvyko į 9 klasę.
Per tuos kelis metus mes, mergaitės, iš bjaurių ančiukų pradėjome virsti gulbėmis, bernai jau nebuvo tokie aršūs, klasė tapo draugiškesnė, pradėjome netgi kartu švęsti gimtadienius, eiti po pamokų į kiną.
Vieną dieną mieste susipažinau su vaikinu, kurį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Dainius mokėsi kitoje mokykloje, buvo aukštas, labai gražus, kultūringas, dainavo „Ąžuoliuke“. Pradėjome draugauti, supažindinau jį su savo tėvais. Jie negalėjo atsidžiaugti mano pasirinkimu, jiems jis irgi labai patiko. Vieną kartą eidami mieste susikibę už rankų susitikome keletą mano klasiokų, tarp jų buvo ir Andrius. Jis tik nužvelgė mano vaikiną ir kitą dieną mokykloje visiems pakomentavo, kad „nieko gero“. Tačiau nuo to karto Andrius pradėjo man rodyti vis daugiau dėmesio – tai pavaišindavo skaniu saldainiu ar apelsinu, tai „pakibindavo“ kitokiais būdais. Pavyzdžiui, per skaitovų konkursą atsisėdo pirmoje eilėje ir taip juokino, kad aš deklamuodama rimtą kūrinį suklydau ir pradėjau juoktis, nelaimėjau jokio prizo, buvo negražu prieš mokytoją, kuri mane ilgai ruošė.
Pradėjau noriai eiti į mokyklą ir į visus mokyklinius ar klasiokų renginius, kur dalyvaudavo Andrius. Andrius irgi gaudė mane žvilgsniu ir apsidžiaugdavo, kai pamatydavo. Aplinkiniai aiškiai matė, kad kažkas tarp mūsų vyksta, tačiau koks drąsus buvo Andrius darydamas išdaigas, toks drovus buvo pakviečiant į pirmąjį pasimatymą. Toks mūsų bendravimas tęsėsi beveik metus ir klasiokai pradėjo sukti galvas, kaip čia mus sulipdžius į porą.
Vieną dieną su klasiokais, kaip visada, susitarėme eiti į kiną ir susitikti troleibuso stotelėje. Tačiau sutartu laiku atėjau tik aš ir Andrius – kitų klasiokų taip ir nesulaukėme. Iš pradžių nesupratau, kodėl nesirenka kiti, Andrius irgi nesuprato, vis dairėmės sunerimę, ir kai neliko laiko laukti, šokome į troleibusą ir nuvykome į kiną dviese. Kine Andrius išdrįso mane paimti už rankos, o lydint namo – net apkabinti. Jis tai darė taip nedrąsiai, kad niekada nepatikėtum, kad tai tas pats įžūlus paauglys, labai greitai sugalvojęs man pravardę ir drąsiai stumdęs bei tampęs mane už kasų.
Prie namų ilgai negalėjome išsiskirti, o mokykloje jis persėdo arčiau manęs. Klasiokai negalėjo atsidžiaugti pavykusiu savo sumanymu. Po šio įvykio turėjau aiškiai apsispręsti – ar likti su puikiu, ramiu ir švelniu gražuoliu vaikinu Dainiumi (su juo paskutiniu metu mano iniciatyva matėmės vis rečiau), ar draugauti su mokyklos „blogiečiu“, ir tikrai ne gražuoliu, tačiau su kuriuo labai įdomu ir linksma. Juolab, pastebėję mūsų draugystę, mokytojai kviesdavosi mane ir aiškino, kaip aš rizikuoju draugaudama su tokiu vaikinu: kad jis nieko gyvenime nepasieks, kad jei kėlė ranką prieš kitus berniukus, pakels ir prieš mane ir t.t.
Baisiausia buvo pasakyti mamai ir tėčiui, kurie niekaip nesuprato, kaip taip galėjo atsitikti, bandė mane protinti ir perkalbėti. Aš pradėjau spausti Andrių prie mokslų, neidavau į pasimatymus, kol jis neparuošdavo pamokų, ir 10-11 klasę jis baigė ketvertais penketais.
Abu įstojome į aukštąsias mokyklas, susituokėme, užauginome du puikius vaikus, dabar jie gyvena atskirai, mes vėl likome dviese. Jei aš grižtu anksčiau iš darbo, laukiu nesulaukiu, kol grįš Andrius, nes pasakys kažką linksmo, prajuokins, ir ką bedarytumėme tą vakarą, visą laiką juoksimės. Arba tiesiog pakels mane, apsuks, o gal įgnybs draugiškai į šoną, o aš jam bandysiu jam „keršyti“. Taip ir durniuojame iki šiol, nors abiems jau per 50. O atsisėdus po vakaro darbų prie televizoriaus ar kompiuterio, tyliai iš kažkur ištrauks mano mėgstamą saldumyną – taip, kaip senais laikais mokykloje... Taigi, niekada nepasigailėjau, pasirinkusi šitą žmogų, o mano tėvai negali atsidžiaugti geru žentu. Beje, Andrius nei tada, kai buvome 16-mečiai, nei dabar nėra pasakęs, kad mane myli. Bet aš tai jaučiu kiekvieną dieną, kiekvieną minutę...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo meilės istorija – kokia Jūsų patirtis? Prisiminkite savo mylimuosius ir mylimąsias – ar dažnai apie juos pagalvojate, susitinkate, o gal vis dar esate kartu su antra puse iš mokyklos? Išdrįskite papasakoti savo meilės istoriją, o jei turite patarimų – pamokyti kitus.