Tai buvo diena, neseniai po Vilniaus viešojo transporto reformos, kai nebeliko po miestą zujančių „mikriukų“, už 3 litus per pusvalandį parskraidindavusių mane namo į miesto pakraštį. Dabar viskas buvo kitaip. Dabar jau teko važiuoti su persėdimais, laukti po pusvalandį autobuso ir tikėtis, kad tilpsi į jį, kitaip teks laukti dar pusvalandį...
Lietui lyjant stovėjau „tarpinėje“ stotelėje ir laukiau, kol iš stoties atpūškuos autobusas. Deja, jo nebuvo. Žmonių stotelėje daugėjo, veidai darėsi vis niūresni, visi su viltimi stebėjo kiekvieną artėjantį autobusą, bet tas laukiamasis nesirodė... Galų gale, kai ir tas pusvalandis jau artėjo į pabaigą, apėmė nuojauta, kad jei vienas autobusas nepasirodė, gali nepasirodyti ir kitas. Mano pakeleiviai vienas po kito vis nervingai sukinėjo ant stulpo prikabintus transporto grafikus, priėjau pažiūrėti ir aš – ką gali žinoti, gal staiga mano autobuso nebeliko?
Autobuso grafikas buvo, tik pačio autobuso – ne. Bet akys užkliuvo už telefono numerio, kuriuo galima gauti informaciją! Taigi, surinkau numerį. Niekas neatsakė. Kartą, kitą... Turbūt baigėsi darbo laikas? Bet, šiaip ar taip, ką man veikti laukiant? Paskambinau dar keletą ar kelioliką kartų, ir netikėtai išgirdau prikimusį moterišką balsą. Pradėjau dėstyti situaciją, bet vidury sakinio išgirdau „podoždi“ (rus. palaukite). Moteris kalbėjosi su kažkuo šalia, aš laukiau. Po minutės išklausė ir mane. Tada rusiškai, įterpdama vieną kitą laužytą lietuvišką žodį, paaiškino, kad ji ne dispečerė ir nežino, bet jei autobusas turi būti, tai atvažiuos, gal sugedo... Aš nenusileidau ir atkakliai norėjau sužinoti, kada galima tikėtis jo sulaukti, bet moteris nerišliai kažką sumurmėjusi, kad pasidomės ar perduos kažkam, nutraukė pokalbį.
Stovėjau sausakimšoje stotelėje, dabar jau pilnoje kažkokios nervingos įtampos, ir pasidarė beviltiškai liūdna. Kažkodėl jaučiausi priklausoma nuo tos nerišliai, nelabai suprantamai kažką veblenusios moters. Žiūrėjau į pro šalį švilpiančias mašinas, kurios man pradėjo asocijuotis su laisve ir galvoje šmėkštelėjo mintis – kodėl gi ne? Per 40 gyvenimo metų tokia mintis nebuvo atėjusi į galvą nei karto, niekada nesinorėjo nei vairuoti, nei domėtis automobiliais, ir finansiškai tai atrodė nelabai įkandama, bet tą sekundę viskas staiga apsivertė.
Taip, man automobiliai nepatiko, netraukė. Galbūt ir dabar kažkur slaptoje širdies kertelėje norėtųsi, kad jų išvis nebūtų. Man patinka švarūs miškai ir upės. Manau, kad šis pasaulis turėtų priklausyti ne ratuotiems ir ginkluotiems, o plaukuotiems ir žvynuotiems.... Man gaila gamtos ir kartais tikrai gėda, kad esu žmonijos dalis – joks kitas padaras čia nenaikina savo namų ir savęs paties taip entuziastingai, kaip darome mes... Bet tą akimirką savęs gaila buvo labiau. Taip, tiesiog egoizmas... Kaži, ar tik ne jis yra stipriausia varomoji jėga?
Pagaliau sulaukusi autobuso ir vargais negalais į jį įsigrūdusi, pasiekiau namus. Vakare savo antrajai pusei pasakiau, kad nusprendžiau mokytis vairuoti, laikyti teises ir pirkti mašiną. Jis labai nenustebo, ramiai pasakė „gerai“. Turbūt nurašė prie kitų mano emocialių ir momentinių moteriškų kaprizų, kurie praeina. Tada man ir pačiai pasirodė, kad pailsėsiu, nusiraminsiu ir viską pamiršiu. Bet nepamiršau.
Kitą savaitę internete pati sau netikėtai pradėjau skaityti apie vairavimo mokyklas. Paskambinau į vieną, susitariau nuvažiuoti, pasikalbėti. Administratorė – labai šilta ir geranoriška mergina – padrąsino mane, ir namo grįžau jau su mokymosi sutartimi....
Prasidėjo turbūt iki šiol sunkiausias mano gyvenimo pusmetis. Man tiko visi anekdotai apie blondines prie vairo – nieko nežinojau ir nemokėjau, visko bijojau, gatvėje nesiorientavau, atstumų nejaučiau, mašina valdė mane, o ne aš ją... Panašių istorijų turbūt yra ne viena. Baimė, panika, neviltis, ašaros ir nuleistos rankos, o ryte – vėl į vairavimo pamoką... Papildomos pamokos, pašliję nervai ir prarastas bet koks pasitikėjimas savimi.... O paskui ir vėl viskas iš naujo.
Turbūt jau būčiau pasidavusi, jei ne daug gerų žmonių šalia – didvyriškai kartu mokęsis vyras ir kolegės, draugai, artimieji ir internetinės forumų pleputės, net mokyklos administratorė – visi, neleidę abejonėms paimti viršaus. Na, ir be abejo, ta diena... Diena, kai nusprendžiau suteikti sau alternatyvą, o ne likti įkaite... Nebegalėjau žengti atgal ir visko mesti.
Tą liūdną darganotą rudens dieną prasidėjo ištisa mano gyvenimo epocha su nesibaigiančiomis vairavimo pamokomis ir jau primirštu egzaminų siaubu. Bet viskas turi pabaigą. Kitą, jau pavasariu kvepiančią dieną ta epocha kažkaip netikėtai baigėsi. Aš gavau vairuotojo pažymėjimą, nusipirkau mažą automobiliuką. Atsivėrė, rodos, paralelinis šalia egzistavęs pasaulis – automobilių detalių, painių gatvių labirintų, vairuotojų tarpusavio santykių ir savito bendravimo, iki tol nesuvokiamų ir keistų smulkmenų pasaulis. Tos pačios gatvės ir žmonės atrodė beveik nebeatpažįstami, kai pamačiau juos sėdėdama vairuotojo vietoje. Kartais tas pasaulis dar mane išgąsdina, baugina ir trikdo, bet tuo pačiu ir traukia, stebina ir net nudžiugina. Ir galų gale, jeigu neturiu jėgų ir laiko ryte grūstis iš vieno sausakimšo autobuso į kitą, aš nebesu priklausoma nuo viešojo transporto.
Na, pamanyk, sakysit, anokia čia istorija... Ir taip pilnos gatvės blondinių už vairo... Kai prarasdavau bet kokią viltį ir pasitikėjimą savimi, būtent taip save ir guosdavau. Žiūrėdavau pro langą ir sakydavau sau – visas pasaulis, va, už vairo, bet kuri blondinė gali vairuoti, negi aš negaliu? Tad gal kažkam mano istorija taps padrąsinimu? Bet turbūt dėl šios priežasties nebūčiau rašiusi.
Tikiu, bus kur kas įspūdingesnių istorijų, kur kas drąsesnių ir įdomesnių. Nebūčiau rašiusi, jeigu ne vienas balsu išsprūdęs pažadas: jeigu ateis diena, kai aš savarankiškai vairuosiu ir važinėsiu Vilniaus gatvėmis, viešai parašysiu padėką ponui Zuokui – galų gale, kieno, jei ne jo reformų dėka tai bus įvykę? O žodis – ne žvirblis... Suprantu, kad ta padėka skamba kiek ironiškai, nes tikėtasi turbūt buvo atvirkštinio efekto. Man irgi būtų smagiau, jeigu miestas galėtų lengviau atsikvėpti nuo automobilių. Tačiau yra kaip yra. Visi sprendimai pakeičia gyvenimus – ne tik mūsų pačių, bet ir kitų. Galbūt dažnai net ne taip, kaip tikimės.... Bet, kaip sakoma, viskas juk tik į gera.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tai buvo ta diena, kai ryte atsibudęs supratai, kad viskas šiandien pasikeis. Metei nuobodų darbą, pakvietei ją į pasimatymą, išdrįsai sau pripažinti, kad nori būti tik mama, ar nusipirkai lėktuvo bilietą į Meksiką. O gal po penkerių metų pirmą kartą paskambinai tėčiui arba nuėjai į sporto salę? Tu turi apie tai papasakoti tiems, kurie ryte vos išsiverčia iš lovos.
Būna dienų, kai nieko nebesinori arba viskas būna neįdomu. Bet būna ir tokių, kurios apverčia tavo gyvenimą. Žinai – dabar arba niekada, o vėliau atsisukęs atgal ir prisiminęs tą lemtingą pirmadienį džiaugiesi, kad tąkart nepritrūko drąsos.
Nustokime skųstis! Pasidalink savo pasakojimu, įkvėpk kitus, išdrįsk pasakyti, kad buvo sunku ir atverk savo širdies kertelę. Papasakok apie sprendimą, pakeitusį tavo gyvenimą!
Drąsiausiam skaitytojui skrisime šaunų prizą – 100 litų vertės dovanų kuponą poilsio centre „Trasalis“!
Norėdami dalyvauti konkurse, naudokitės nuorodomis žemiau arba rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu: