Buvau pašėlusi, ta, kuri sugebėdavo moksliukus įkalbėti pabėgti iš pamokų. Kuri lipnia juosta priklijuodavo klasioką prie mokytojos kėdės. Ta, kurią išmesdavo iš klasės už pamokų trukdymą.
O tu buvai ramus mano priešingybė, mano klasiokas, pavadinkime tave Tadu. Dar dabar prisimenu tavo šiltas rudas akis, nuoširdų juoką ir pažadą, kad visada būsi šalia. Prisimenu, tu mėtydavai į langą akmenėlius, kad galėtume mane pamatyti nors akimirką. Prisimenu tavo tvirtas rankas, nes kai mane apkabindavai, aš supykdavau, o tu nenorėdavai manęs paleisti.
Taip prabėgo pirmi mokslo metai, mes buvome neišskiriami draugai, visada šalia vienas kito, kol vieną dieną sutikaų jį – savo svajonių princą, kaip bent jau tada maniau. Pavadinkime princą Mantu – jis buvo vyresnis už mane, blondinas, mėlynakis... Visada svajojau apie tokį vaikiną, jis man atrodė kaip iš sapno.
Visi mūsų mieste Mantą pažinojo, jis buvo blogiukas, teistas, niekada nežinojau, iš kur jis gauna pinigų, ką jis veikia, tai man ir nerūpėjo. Pradėjusi su juo susitikinėti mačiau Tado susirūpinimą – jis perspėjo apie Mantą, mačiau jo akyse skausmą, neviltį, net baimę. Aš jį nuraminau, kad Mantas manęs niekada nenuskriaustų, bet, pasirodo, klydau.
Vis mažiau laiko skirdavau Tadui, visos mintys būdavo apie Mantą, po pamokų bėgdavau pas jį. O iš Tado kiekvieną rytą ir vakarą gaudavau žinutę „Labas rytas, princese, laukiu tavęs mokykloje“ ar „Labanaktukas, princese“, negalėdavau be jų užmigti.
Vieną dieną Mantas sugalvojo patikrinti mano telefoną ir rado Tado žinutes, pradėjo pavydėti, net skėlė man antausį ir liepė su Tadu nebendrauti. Aš sutikau, nes bijojau prarasti Mantą. Bėgo dienos, savaitės, aš tolau nuo Tado, neatsakydavau į jo žinutes, persėdau į kitą suolą. Tadas matė, kad tolstu nuo jo. Vieną dieną jis pagavo mane koridoriuje, nuaidėjo skambutis, mes likome vieni ir jis pasakė, kad nepaleis manęs tol, kol jo neišklausysiu. Aš sutikau.
Jis pasakė, kad nori prisipažinti, kad mato, kad jį ignoroju, nesupranta kodėl, nenori prarasti ir myli ne kaip draugę. Pamilo pirmą dieną, kai mane pamatė, bijojo prisipažinti apie savo jausmus, nes matė, kad laikau jį tik draugu, nebenori būti draugais, nori būti mano vaikinas.
Jis netikėtai mane pabučiavo, bučinys buvo malonus, net pamiršau, kur esu, jaučiau Tado karštas lūpas, nenorėjau, kad tai baigtųsi, bet balsai grąžino mane į realybę. Atstūmiau Tadą ir surikau – „Nemyliu tavęs ir niekada tavęs nemylėsiu“. Grįžau namo ir galvojau apie du vaikinus, apie Tadą ir Mantą, mąsčiau, ką jaučiu jiems abiems, tačiau mano mintis nutraukė Manto skambutis, jis pasakė išeiti į lauką pasikalbėti.
Aš išėjau, Mantas sėdėjo savo automobilyje, mačiau, kad jo veidas buvo niūrus, atrodė labai supykęs. Jis pasakė sėsti į mašiną, važiuosim pasivažinėti. Aš įsėdau, bandžiau jį apkabinti, bet jis mane nustūmė. Atvažiavome į parką, buvo tamsu, švietė tik mėnulis, buvo šalta, nejauku, pamačiau kelis vyrus tamsoje. Nelabai supratau, ką jie daro, pamačiau kažką nugriuvusį ant žemės.
Mantas suėmė mane už rankos ir pasakė, kad einam aplankyti seno draugo. Man pasidarė labai baisu. Priėjome arčiau ir pamačiau kelis Manto draugus, jie atrodė pavargę, pikti ir šiurpiai juokėsi. Pamačiau Tadą – jis gulėjo ant žemės visas kruvinas, suklupau, puoliau prie jo, ir sušukau, ką jie jam padarė.
Mantas piktai į mane pasižiūrėjo, jo akys buvo pilnos įsiūčio: „Tai pamoka jam, kad niekas neliestų, kas mano. Supratai, tu esi mano. Dabar turi pasirinkti, ar nori išsaugoti jam gyvybę. Jei būsi su manimi, jis liks gyvas, kitaip aš jį nudėsiu. Kaip tu galvojai, kad aš nežinojau, su kuo „duodiesi“?“
Jis neleido nuvežti jo į ligoninę ir liepė eiti su juo. Išėjusi su juo supratau, ką jaučiu Tadui, kai pamačiau jį kruviną gulintį, tada supratau, kad jį myliu, visa širdimi, tik anksčiau to nesupratau.
Kai Tadas buvo išleistas iš ligoninės, jis bandė su manimi susisiekti, bet aš pakeičiau mokyklą, telefono numerį, likau su Mantu iš baimės. Tik po trejų metų pavyko pabėgti nuo jo. Dabar esu užsienyje, bandau viską pamiršti, Tadas baigė mokslus, išvyko studijuoti į Daniją, daugiau nieko apie jį nežinau. Iki šiol kaltinu save dėl to, kad bijojau kovoti už savo laimę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!