Taip LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“, kurią kuria Virginijus Savukynas, teigė filmų autorius, visuomenininkas Jonas Ohmanas.
– Mūsų pokalbį aš noriu pradėti nuo tokio klausimo – kodėl jūs manote, kad Lietuvai yra privalu domėtis pokario pasipriešinimu?
– Lietuviams apskritai dera domėtis savo istorija, savo praeitim. Visų pirma dėl to, kad praeitis tave valdo. Aš labai dažnai lankausi mokyklose ir aš sakau vaikams, kurie mano, kad jie yra laisvi ir viską darys, ką nori: „Jūs gyvenime kada nors suvoksite, kokie esate priklausomi nuo savo praeities, šeimos, bendruomenės, šalies“.
Teisingai pasakyta, kad kas valdo praeitį, tas valdo ir dabartį bei ateitį. Pokaris yra tas laikotarpis, kada lietuviai itin nepalankiom sąlygom sako pasauliui ir sau, kad mes norime būti nepriklausomi ir turėti savo šalį, bet kuria kaina.
– Netgi gyvybės kaina
– Gyvybės kaina, krauju.
– Ir tai yra aktualu šiandien lietuviams?
– Žiūrėkime į Ukrainą. Ukraina kovoja ir pakankamai gerai kovoja. Mes jaučiame, kad čia yra toks momentas, kada šalis, nepaisant visų dalykų, rodo, kad ji nori turėti savo valstybę. Kita šalis – Suomija, kuri sėkmingai per antrą pasaulinį karą apsigynė nuo sovietų. Čia, aišku, taip pat gyvybės kaina, bet šiandien tai tikrai galinga šalis. Ir tai buvo tas momentas, kai Suomija parodė pasauliui, sau ir Stalinui, kad jie yra pasiryžę gintis. Tai tikrai atsiperka istoriškai.
– Suomija vis dėlto apsigynė, bet pokario kova buvo pasmerkta. Ar racionalu kilti į kovą, kai ji iš anksto pasmerkta žlugti?
– Aišku, konfliktas, karas yra toks dalykas, kuris labai daug sluoksnių turi. Neseniai buvo pirmojo pasaulinio karo jubiliejus. Visi kraštai, visos šalys kilo į kovą, nes manę, kad laimės. Aišku, gavosi kas gavosi. Košmaras visiškas. Tuo pačiu karas yra toks dalykas, kuris priverčia žmonėms ir apskritai bendruomenėms rodyti savo ryšį: mūsuose slypi kitos jėgos - nepriklausomybės idėja, laisvės idėja. Tai pyktis, tad jūs nedrįskite.
– Bet ar ne per didelė kaina? Daugelis sako, kad partizanų pasipriešinimas lėmė didesnes represijas. Be to, daugelis talentingų žmonių žuvo miškuose. Nukraujavo tauta.
– Be abejo žūtis ir karas su siaubingais dalykais. Galime vertinti kritiškai ir skeptiškai, bet aš būčiau linkęs sakyti, kad kaina pateisinta, nes situacija buvo tokia: jeigu nerodysi savo valios, tai kas tada? Bet kas, kas ateis padarys su tavim ką nori.
– Jūs Lietuvoje gyvenate jau daug metų. Ir jums nėra paslaptis, kad į Lietuvos partizanus, pokario kovas Lietuvos visuomenėje požiūris yra tikrai nevienareikšmis. Tokio visuomenės susiskaldymo negalima įsivaizduoti Prancūzijoje. Tenai pasipriešinimo dalyviai, kurie kovojo prieš nacius, yra vienareikšmiškai laikomi didvyriais, nors ir jie darė klaidų: sušaudė nekaltus žmonės.
– Turime suprasti keletą dalykų. Jie buvo laiminčiųjų pusėje, sąjungininkų pusėje, kurie laimėjo. Ir kas laimi, tas rašo istoriją. Sukuriamas tam tikras naratyvas. Sovietų Sąjunga laimėjo karą. Jai karas baigėsi 1945 metais.
– Ar Vakarai supranta, kas čia vyko pokaryje, kad mums karas nesibaigė 1945 metais.
– Kalbant apie Europą, nieko naujo. Ji visada skaičiuoja, žiūri savo, ir tuo labiau po karo, kur Sovietų Sąjunga buvo kaip laimėtoja. Buvo žiūrima su tam tikra pagarba, su tam tikra baime. Tie patys švedai. Švedija paskaičiavo, žiūrėjo ir nusprendė vis dėlto nesikišti.
Tą matome ir šiandien Rusijos agresijos akivaizdoje. Stengiasi būti kaip įmanoma atokiau.
Reikia suprasti vieną dalyką – nuo Albanijos iki Estijos eina pilka zona. Šitos šalys kalbant apie Vengriją, Jugoslaviją, Lenkiją, Baltijos kraštus,- jos yra, jų nėra. Jų valstybingumas vis kvestionuojamas, moderniojoje istorijoje jie dar kovoja dėl savo tapatybės.
– Ir partizanų kovos padeda įtvirtinti tą tapatybę bent jau Lietuvos atveju?
– Lietuvos atveju tikrai taip.
– Gerai, jūs esate švedas ir gyvenate Lietuvoje, ir kuriate daug filmų apie Lietuvos istoriją. Ir štai visai nesenai jūsų naujas filmas „Nematomas frontas“. Kodėl jūs rūpinatės lietuvių istorine praeitimi?
– Yra tokių žmonių, kurie sako, kad nieko nereiškia, ką darai. Esi mažas sraigtelis. Tai galima išgirsti pakankamai dažnai ir Lietuvoje. Aš esu šioks toks idealistas ir įsitikinęs, kad taip nėra. Tavo sprendimai, tavo veiksmai kažką reiškia. Juozas Lukša, jo šeima yra toks tiesiog geležinis pavyzdys, ką reiškia žmogaus apsisprendimai, jo charakteris. Čia ne vien Lukša. Čia jo šeima, jo mama, jo broliai ir kiti žmonės. Aš duosiu jums vieną pavyzdį, kad suprastumėte, ką kalbame. Filme to nėra. Kai J. Lukša grįžo, antrą kartą nusileido parašiutu, jo mama nieko nežinojo apie tai. Galų gale ji sužinojo. Ir ką pasakė? Didžiuodamasi ištarė: „Juozas sugrįžo“. Tai svarbus momentas.
Ačiū už pokalbį.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – šeštadienį 13.00 val. per LRT televiziją.