Prieš kelis dešimtmečius buvo nesunku pasakyti ar bent įsivaizduoti, kas yra karas. Atmintyje iškildavo fronto linijos, apkasai, spygliuotos vielos užtvaros, minų laukai, „strateginės aukštumos“ ir frontalinės pėstininkų atakos.
Dar ir šiandien gynybos „ekspertai“, kas su liūdesiu, kas su pašaipa klausia, kiek turime tankų, kur statysime lietuvišką Mannerheimo liniją ir iš viso – kaip kariausime įsivaizduojamą karą prieš kurią nors iš kaimyninių valstybių, kiek dienų ar valandų, šitaip kariaudami, atsilaikysime prieš kur kas stipresnį priešą.
Tai jau tolimos praeities karas, nors bandančių mąstyti Antrojo ir net Pirmojo pasaulinio karo kategorijomis nestinga. Šitaip mąstant, darosi nebeaišku, kodėl NATO priima tokius keistu politinius/gynybinius sprendimus, kodėl krašto apsaugos ministras tikina, kad senamadiško kariavimo laikai nebegrįš.
Jei keičiasi karas, turi keistis ir karo strategija. Tačiau strategija paprastai atsiranda vėliau nei karo sukėlėjų sukeliamas sąmyšis ir konfliktai. Po Antrojo pasaulinio karo, regis buvo padaryta viskas, kad karų daugiau nebūtų, tačiau istorikai šyptelėję pasakys, kad tai ne pirmas (ir ne paskutinis, kaip matyti) kartas. Po kiekvieno didelio konflikto politikai dari viską, kad karų nebebūtų. Tikiu jų geranoriškumu, tačiau žinau, kad užkertant kelią vienos rūšies karams, atsiranda kitokie, kartais dar iki šiol nekariauti karai.
Ukrainoje vyksta kažkoks karas-nekaras, Sirijoje kariauja lyg ir kiekvienas už save, Gazoje kariniais objektais tampa mokyklos ir šventyklos. Ar tai tie dar nekariauti karai, kuriose visai nebūtinai laimi stipresnis?
Į klausimą, koks karas mūsų laukia, atsakyti nesunku. Toks, kokiam nesame pasiruošę. Tai jau sparnuota fraze tapęs teiginys. Kai ima kariauti didelės valstybės, konfliktas greit tampa globaliu, kai kariauja mažos, jo per mažai paisoma, nors toks karas ne mažiau skaudus.
XXI amžiaus karų prognozėse kalbama apie didelę tikimybę kilti ilgai trunkantiems vadinamo žemo intensyvumo konfliktams. Tai, mūsų akimis, labai keisti karai.
Trumpai galima juos apibūdinti šiais bruožais:
Pirma. Konfliktų priežastimis dažniausiai būna seni istoriniai, etniniai nesutarimai, „neteisingai“ nubrėžtos valstybių sienos, nesutarimai dėl strateginių žaliavų, komunikacijų, rinkų, pažeista demografinė ar kultūrinė pusiausvyra. Tipingas XXI amžiaus ginkluotas konfliktas, tai karas, painus ir nekontroliuojamas, be aiškios vadovų atsakomybės. Atsiradusi vadinamo karo lauko vado (warlord) sąvoka charakterizuoja karinį politinį lyderį, kuris disponuoja tam tikra karine jėga ir politine įtaka, bet nesiima atsakomybės už konflikto bendrą politinį sprendimą. Karo lauko vadai su savo nedidelėmis pajėgomis sėkmingai kariavo prieš SSSR invaziją Afganistane, Balkanuose, Somalyje, Čečėnijoje. Tokie karai šiandien vyksta ne vieno je Afrikos šalyje, Gazoje, Irake, Sirijoje ir, neabejotinai, Ukrainoje. Sprendimus priima apsišaukėliai prezidentai, generolai ir nežinia kieno politinės valios vykdytojai. Dažnai jie dingsta iš istorijos, konfliktui užgesus.
Antra. Karo tikslai nenusakomi įprastais terminais, tokiai kaip pergalė kare, priešo sunaikinimas. Karo tikslu gali būti tiesiog veiksmas – pasipriešinimas, išsivadavimas ir pan., nenusakant, ką tai reikštų – nepriklausomos valstybės sukūrimą, priešinimąsi dėl priešinimosi, dėl taikos sutarties sudarymo ir pan. Dažnai konfliktai kyla motyvuojant juos „per mažomis teisėmis“, „nepakankama autonomija“, netolerancija ir pan., nesant aiškaus konflikto tikslo, jis gali tęstis ilgai, formalius tikslus kaskart formuluojant kitaip. Pavyzdžiui, iki šiol neaišku, koks turi būti apsišaukėlių Ukrainos „respublikų“ statusas , koks turi būti kurdų statusas Turkijoje ar Irake ir panašiai, kas yra galiausiai ta islamo valstybė ISIS, kurios pajėgos kontroliuoja nemažą Irako ir Sirijos dalį.
Ketvirta. Politinį konflikto sprendimą sunku apibrėžti sutartimis. Karo baigtis nėra susitaikymas. Sutartys dažniausiai traktuojamos kaip laikini susitarimai – atspirtis tolimesnei konflikto eigai, taikos sutartys dažnai reiškia tik karo nebuvimą tam kartui, tačiau ne ilgalaikius taikos sprendimus. Dėl to politinis žemėlapis de jure vis labiau skiriasi nuo žemėlapio de facto, dar labiau neaiškios nepripažintų politinių subjektų pareigos tarptautinės teisės normoms.
Penkta. Kariaujama moderniais ir vadinamais postmoderniais metodais (t.y. galimi teroristinio karo metodai, ideologinis, informacinis karas, į jį įtraukiama visa bendruomenė), tendencijos rodo, kad gali būti naudojami primityvūs masinio naikinimo ginklai, ypač cheminiai ir biologiniai.
Šešta. Karai turi civilizacinių konfliktų pobūdį, sunku atskirti kariaujančius nuo nekariaujančių, karo aukos yra civiliai, kultūros ir istorinės vertybės. Iš tikro karas dėl vertybių apima visų pirma ne karinę, o veikiau kultūrinę sferą, tad stengiamasi konflikto metu naikinti visų pirma priešiškos civilizacijos pagrindus, įskaitant kultūros, religinius paminklus. Etninių konfliktų dėl jų iracionalumo beveik neįmanoma išspręsti, remiantis demokratijos ir liberalizmo principais. Gali nebetekti prasmės ir dogma, kad demokratinės valstybės niekada nekariauja viena su kita. Nacionalizmas, religija, istorinio teisingumo ieškojimas gali tapti svarbesniais faktoriais už demokratiją, juolab, kad atsiranda vis daugiau teigiančių (įskaitant Samuelį Huntingtoną), kad liberalizmas ir demokratija yra ne universalios, o tik Vakarų civilizacijos vertybės.
Visa tai ir sudėtinga ir paprasta vienu metu. Pažvelgus į karus Ukrainoje, Sirijoje, Afrikos šalyse, galima teigti, kad visos XXI amžiaus karų charakteristikos galioja.
Kas šiuolaikiniame pasaulyje gali nulemti saugumo situaciją? Ar galima prognozuoti dabarties ir ateities karus?
Norinčių tai daryti nestinga.
Žinomas tarptautinių santykių politikos patriarchas Zbigniewas Brzezinskis pranašavo, kad didžiausi XXI amžiaus karai kils Azijoje. Kadangi Azija turi penkiskart daugiau gyventojų nei Europa, ir aukų gali būti penkiskart daugiau. Kitas amerikiečių ekspertas George Friedmanas teigia, kad pasaulinio karo XXI amžiaus viduryje tikrai neišvengsime. Šio karo dalis persikels į kosmosą, aukų gal bus mažiau nei Brzezinskio spėjimu, tačiau išsitrins riba tarp kario ir civilio.
Jei galima prognozuoti konfliktus, gal būti manoma numatyti ir jų prevencijos priemones.
- preventyvinė diplomatija – konfliktų sprendimas, dar jam nekilus,
- taikos įgyvendinimas (peacemaking) – tarptautinės pastangos atkurti ar sukurti valstybines struktūras ten, kur jų nebuvimas gręsia virsti konfliktu, arba ten, kur jos dėl, konflikto sunyko,
- taikos palaikymas (peacekeeping) – tarptautinės pastangos karą/konfliktą pakeisti pradžioje karo nebuvimu, vėliau – stabilia taika.
Šiandien matome, kad priemonės yra mažiau veiksmingos, nei noras išspręsti problemas iš jėgos pozicijų.
Preventyvi diplomatija yra silpna ir todėl, kad nėra aiškių indikatorių, kada ją reikia taikyti. Konflikto pradžia dažniausiai neatrodo esanti pakankamas pagrindas aktyviai prevencijai, diplomatai tiesiog negali ar net nenori prevencijos priemonių motyvuoti.
Lygiai taip pat nėra teoriškai išaiškinti formalūs indikatoriai, leidžiantys teigti, kad būtent tuo, o ne kitu metu reikia imtis preventyviosios diplomatijos priemonių. Diplomatijos tradicija – nesikišimas – taip pat išankstinis biudžeto bei resursų planavimas neleidžia diplomatams veikti, net jei jie aiškiai mato konflikto artėjimą. Konfliktų prevencijos teorijos nėra nuoseklios, dauguma analitikų mieliau koncentruojasi ties atskirų problemų analize, nėra vieningo teorinio pagrindo konfliktų kilimo priežastims nustatyti.
Šioje srityje neabejotinai atsiras naujų idėjų, bet kol kas karo sukėlėjai savo „idėjomis aiškiai nugali diplomatus. O kad ką nors daryti, reikia nemažai suprasti.
Nusprendžiau pasiūlyti DELFI skaitytojams ir komentatoriams ciklą tekstų apie tai, kaip tradicines saugumo politikos teorijas keičia naujos, kaip keičiasi karai, kokios taikos palaikymo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonės juos gali sustabdyti.
Būsimuose rašiniuose bandysime pasiaiškinti kelis svarbius dalykus:
- Ar galioja senos saugumo teorijos ir kokios grėsmės šiandien yra pavojingiausios?
- Ar tebegalioja galioja klasikinė geopolitika ir jos nulemti ilgalaikiai politiniai sprendimai?
- Ar tebegalioja Pasaulio tvarka, kurios pagrindiniais principais laikoma demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės?
- Ar branduolinis ginklas padės išsaugoti taiką?
- Ar gynybiniai aljansai tėra tik popieriniai tigrai?
- Ar ginklų kontrolės sutartys padeda išvengti XXI amžiaus karų?
- Kokią XXI amžiaus istoriją galima rašyti supratus šio šimtmečio pradžios realijas?
Tikiuosi, kad saugumo politikos vaizdelis taps mums kur kas aiškesnis. Tikiuosi, kad po jų bus aiškiau, kodėl NATO priima vienokius ar kitokius sprendimus, reikia ar nereikia mums NATO ar JAV karinių bazių...
Nevenkime diskusijų bei komentarų. Gero skaitymo ir įdomių refleksijų!