Londonas, Amsterdamas, Briuselis – tai patirtys, iš kurių jauna moteris išgauna sodrią džiazo melodiją pasakodama „Tiesai“ savo gyvenimo svetur istoriją.

– Marija, ar dar prisimenate, ką galvojote baigusi mokyklą ir nusprendusi studijuoti Anglijoje? Ko tuomet buvo daugiau – vilčių ar baimių?

– Nieko negalvojau. Gal todėl ir išvažiavau? Juokauju. Iš tiesų, buvo daug klausimų, o vienas įkyresnių: kur stoti? Perėjimas iš mokyklos į studijas nebuvo sklandus procesas. Mano kuklia nuomone, Lietuvoje per mažai bendradarbiavimo ir per daug konkurencijos. Pati įstojau į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą, anglų ir rusų kalbų kursą. Tai buvo mano planas B, jei nepasisektų Jungtinėje Karalystėje. Labai džiaugiuosi, kad neteko juo pasinaudoti.

Angliška švietimo sistema paremta praktika, čia studentai skatinami kuo greičiau panaudoti įgytas žinias ir įgūdžius. Tvarkaraščiai neperspausti, kad būtų galima suderinti studijas su darbu. Ir darbdaviai čia – lankstesni.

Taip pat čia geresnės sąlygos mokytis: skaityklos, kompiuterinės klasės, teatras, montavimo kambariai, įrašų studijos, naujausia mokslinė literatūra, techninė įranga ir pan. O Lietuvoje kas? Galiu kirsti lažybų, kad bibliotekose dar įmanoma rasti sovietmečiu leistų vadovėlių.

Mano disciplina dar net neturi lietuviško atitikmens: diplomo vertime Media Performance virto į Žiniasklaidos raišką. Turėjau keblumų Lietuvoje darbdaviams aiškindama, kas tai...

– Dabar daug ginčijamasi, kodėl abiturientai palieka Lietuvą. Kokia Jūsų nuomonė?

Marija Djačenko
– O vis dar palieka? Taigi Lietuvoje labai gerai. Pati girdėjau, kad žmonės grįžta (teisybė, gal ne mokytis). O jei rimtai, manau, kiekvienas abiturientas turėtų apsvarstyti galimybes studijuoti užsienyje. O jei ne studijuoti, tai bent pusmečiui ar metams išvykti pasimokyti į kitą šalį. Atsiveria ne tik akys, bet ir visos čakros.

Užsienyje tikrai nėra lengviau. Galėčiau išvardinti tūkstantį ir vieną priežastį, kodėl, bet vien jau tai, kad esi toli nuo artimų žmonių – pakankamai sunku, o ką jau kalbėti apie svetimą kalbą, svetimą mentalitetą, svetimą sistemą ir t. t. Tai yra didelis šuolis iš akvariumo į jūrą vandenyną. Tikrai turi būti mažumėlę išprotėjęs, kad pats sau taip padarytum. Bet būtent čia, už lietuviškos komforto zonos, ir prasideda gyvenimas.

– Kokias svarbiausias gyvenimo pamokas išmokote studijuodama svetur?

Gyvenimo pamokos... Skamba kaip žodžių junginys iš devyniolikto amžiaus rusų literatūros. Didingai! Bet, gerai, atsakysiu į klausimą...

Kažkaip niekada apie tai per daug negalvojau. Viskas organiškai vyko (vyksta). Svetur – nėra rodiklis, turbūt kitas išmoksta tiek pat (gal net daugiau?) visą gyvenimą pragyvenęs Lentvaryje. Tačiau gyvenant svetur prasiplečia akiratis, pasikeičia suvokimas, geriau pažįsti save, pažįsti kitą. Išsilaisvini.

Vertinu ir diplomus, ir patirtį. Gal diplomais nieko ir nebenustebinsi? Dabar turbūt ir kasininkės „Maximoje“ diplomuotos. Tačiau tai – asmeninė pergalė. Po kelerių metų pertraukos vėl pradėjau galvoti apie studijas.

– Po keleto kitur praleistų metų vėl grįžote į Londoną. Kuo jums toks ypatingas šis miestas? Kas jame kitaip, nei visur kitur?

– Londonas – gyvas. Londone nenutyla triukšmas (nebent gyveni šeštoje zonoje). Juosta sukasi be perstojo. Išeini nusipirkti pieno ir net nepajunti, kaip tampi scenos dalimi: senis po tiltu groja saksofonu, kažkur suloja šuo, pro šalį kaukdama pravažiuoja virtinė policijos automobilių, juodaodis prie „McDonald‘s“ kviečia šlovinti Viešpatį, kažkas rūko žolę, kažkas, praeidamas pro šalį, palepina komplimentu, stovėdamas eilėje nei iš šio, nei iš to su kažkuo pasikalbi apie Sartre‘ą, kasininkas, ant kurio kaklo ištatuiruotas vardas Audrey, sako: „Pasirūpink savim, – ir priduria – širdele.“ Londonas – kaip džiazas. Skonio reikalas: vieni jo neapkenčia, kiti – įsimyli. O man visada labiau patiko klausytis Charie‘o Parkerio, nei lietuviško folkloro.

– Kokie dalykai lemia sprendimą, kur gyventi?

– Šalies ekonomika nėra pagrindinis rodiklis. Tačiau kaskart prieš kraustydamasi į kitą šalį natūraliai apsvarstau visus klausimus. Šalies ekonomika supaprastėja iki elementarių buitinių klausimų, kaip antai: kur gyvensiu, kiek kainuos nuoma, kokios įsidarbinimo galimybės, kokia minimali alga, ar tiek, kiek gausiu, užteks susimokėti už stogą, nusipirkti pavalgyti, skarmalų, vienai kitai vakarienei su draugais, vienam kitam koncertui, kelionei ir pan.

Visad sakiau: jei gyventi kitoje šalyje, tai tik sostinėje – ir savo nuomonės nepakeičiau. Gal su amžiumi atsiras ir noras nusistovėti, gal atsitrauksiu į priemiesčius, tačiau dabar man svarbus žinojimas, kad gyvenu įvykių centre, kad – jei tik užsimanysiu – turėsiu kur nueiti, ką pamatyti, ką išgirsti, kuo pasigrožėti.

– Po studijų Anglijoje išvykote gyventi į Amsterdamą. Papasakokite apie savo patirtį studijuojant ir gyvenant ten.

– Su kuo bešnekėčiau apie Amsterdamą – visi pritrūksta žodžių iš susijaudinimo. O ir pati randu save kvailokai išsišiepusią ir pritariamai linkčiojančią galvą, maždaug: jo jo jo jo, visiškai jėga. Amsterdamą sunku sudėti į žodžius. O ir įspūdžiai mano gana paviršutiniški, nes pragyvenau ten vos metus.

Turiu pripažinti, kad užtruko, kol pripratau prie olandų tiesmukumo, kuris po anglų kartais net perdėto mandagumo pasirodė storžieviškas. Girti pokalbiai Anglijoje pirmą valandą nakties prie kebabinės Olandijoje virto į intelektualius pasisėdėjimus baruose iki keturių ryto, važinėjimas metro – į važinėjimą dviračiu, anglų kalba iš pirmos (ir dažniausiai vienintelės) – į antrą privalomą, draudimai – į normas.

Žmonės šneka, kad Londonas – kultūrų katilas. Tai taip ir yra: toks net ne katilas, o mėsmalė. Čia visko daug, viskas viens per kitą, labai geras žodis: belekaip. Ir pačiam nesunku įsisukti į tą bėgimo rutiną, kur viskas neplanuotai, spontaniškai, devynis kartus nepamatuotai ir pan. Amsterdamas turi savo laiką, savo taisykles, Amsterdamas – kita planeta.

Šeimoje buvo nutarta, kad anksčiau ar vėliau tęsiu studijas, o magistro studijos Europoje pigesnės nei Didžiojoje Britanijoje. Tad sukaupiau šiokį tokį biudžetą ir išsikrausčiau.

Programa buvo pakankamai įtempta. Nepalyginamai daugiau teorijos, tyrimų ir darbų rašymo, nei buvau įpratusi besimokydama Anglijoje. Jei Anglijoje studentai yra skatinami sukišti rankas į praktiką, tai Olandijoje – pasimokyti, o pasimokius dar mažumėlę pasimokyti. Ir tam čia sukurtos puikios sąlygos. Kad tuo įsitikintum, užtenka apsilankyti per dešimt aukštų išsidėsčiusioje centrinėje bibliotekoje. Būtent studijuodama Amsterdame pradėjau žvelgti į mokslą ne kaip į prievolę, bet kaip į pažinimą, o tai – velniškai intriguojantis procesas.

– Lietuvoje pagyvenote trumpai – nuviliojo darbas į Briuselį, į Europos Komisiją. Ko reikia Lietuvai, kad jauni žmonės čia liktų?

Marija Djačenko
– Galiu tik kalbėti apie save ir pasvarstyti, ko reiktų, o gal labiau norėtųsi man. O man norėtųsi, kad mes būtume atviri sau ir pripažintume, kad esame maža tauta su savo minusais, kad esam dar pakankamai neseniai išsilaisvinę iš priespaudos ir kad vis dar mokomės, ir kad klysti yra ne gėda, bet gėda nepasimokyti iš savo klaidų. Norėtųsi, kad būtų mažiau buko nacionalizmo ir daugiau vakarietiško liberalumo, norėtųsi, kad mokėtume įsileisti kitą ir priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir kad leistume kiekvienam gyventi taip, kaip jis nori, o ne taip, kaip mes manome, jog yra teisinga. Kad leistume kiekvienam mylėti ir nebadytume pirštais į tuos, kurie išdrįsta tai daryti, kad džiaugtumėmės kitų pergalėmis, o ne kištume pagalius į ratus iš pavydo ir t. t. Tai yra mentalitetas, ne kas kita. Reikia keistis žmonėms, o Lietuva, kaip šalis, yra net labai puiki, nieko joje nekeisčiau.

Man pačiai buvo sunku, nes gana greitai reikėjo pripažinti, kad Lietuva – pažinčių kraštas, o aš jomis naudotis nenorėjau, tai ir šiltą vietą man sunkiai sekėsi surasti. Gavusi pasiūlymą dirbti Briuselyje, Europos Komisijoje, susikroviau daiktus.

– Briuselis ilgam nesulaikė... Kodėl?

– Jei atvirai, Briuselis manęs niekada neviliojo, ir ten pagyvenusi supratau, kodėl: per kelias dienas Belgijos sostinėje pasirašiau tiek sutarčių, kiek dar nebuvau pasirašiusi per visą savo gyvenimą.

– Kaip dabar sekasi gyventi Londone, kaip sakote, savo namuose?

– Šiuo metu esu paieškose. Grįžau su rožiniais akiniais, po pertraukos svetur buvau primiršusi, jog norėdamas gauti, ko nori, čia (o ir kitur) turi nustumti į šalį budistines tiesas apie tai, kad mes visi esame vìena, ir kalt į klyną. Londone daug galimybių, bet tiek pat ir konkurencijos. Niekam net nekyla klausimas, ar esi tinkamas. Čia daugiau įtakos turi išgyvenimo taisyklės. Tad šiame gyvenimo tarpsnyje užsiimu stebėjimu, iš naujo mokausi šio miesto taisyklių, plečiu pažinčių ratą ir kontempliuoju kitą savo žingsnį.