Jauna, graži, tačiau visiškai nepatyrusi meilėje moksleivė, skubėdama iš pamokos, leidosi laiptais stebėdama aplinką. Kadangi grūstis per pertrauką neišvengiama (ypatingai toje vietoje), ji nesuprato, kaip atsidūrė jau laiptų apačioje. Staiga jos žvilgsnis užkliuvo už vyresniųjų vaikinukų grupelės ir ypač už vieno labai išsiskiriančio vaikino. Tai buvo aukštas, liekno sudėjimo, rudų akių, tamsių plaukų, rusvos odos vaikinukas. Tai buvo Jis.
Moksleivės ir Jo akys susitiko, tačiau tikriausiai dėl gėdos, nes niekada abu nebuvo patyrę meilės jausmo, staiga žvilgsnis nutrūko. Tuo momentu moksleivė pagalvojo, jog tokių gražių rudų akių savininko niekada nėra sutikusi! Kibirkštis, įvykusi merginos širdyje pamačius Jį, virto į liepsną, į šiltą liepsną, rusenančią, šildančią ir niekada nenorinčią užgesti. Tuo pačiu momentu Jis suprato, kad pagaliau pajuto tai, apie ką draugai nuolat šnekėdavo. Tai yra ta meilė, kuri tęsiasi visą gyvenimą.
Nuo tos dienos moksleivė kiekvieną pertrauką lipdavo tais pačiais laiptais. Kad ir kaip ji jų seniau nekentė, nuo šiol tai tapo pačia mylimiausia vieta. Eidama laiptais, Ji sulėtindavo eiseną, kad galėtų akyliau stebėti Jį, o Jis ją. Iš pradžių bailūs, vėliau meilūs žvilgsniai vykdavo tik mokykloje, vėliau tai persikėlė ir už mokyklos ribų. Moksleivė romantikė-svajoklė, jai patiko vakariniai pasivaikščiojimai, svaičiojimai su draugėmis apie jų ateitis su vyrais, vaikais ir kvepiančiais namais pyragais. Jis - mėgstantis būti dėmesio centre, stebėti aplinką, tačiau širdyje norintis ne ką labiau nei Ji rasti tą, kuriai visą savo dėmesį galėtų skirti.
Taigi, moksleivė su draugėmis mėgo vakarais pasivaikščioti, Jis su draugais po pamokų važinėdavo mašina ir stebėdavo aplinką. Tuomet, kai Jiems žvilgsnių nepakako vien tik mokykloje, Jų žvilgsniai ėmė susitikti gatvėse. Jis vairuojant pamiršdavo, kad tai daro. Jis pamatęs Ją nesugebėdavo atitraukti nuo Jos žvilgsnio, stabdydavo mašiną tiesiog kelio viduryje ir spoksodavo į jos šiltas, žalias sustingusias iš meilės akis.
Nuo tada, kai pamatydavau Jį, aš nesugebėdavau nieko kito daryti, tik sustoti ir žiūrėti į jo migdolines akis. Tiesiog tą akimirką tapdavau priklausoma nuo jo žvilgsnio! Ir tada supratau, kas yra tikroji meilė. Tai buvo meilė, kai pamačius jį, atrodo, kraujas sustingdavo venose, kūną nukrėsdavo šaldantis šiurpulys, o širdis, atrodo, plakdavo taip, kad seniau lyg ir nebuvo plakusi. Susitikdavome mes kasdien, toje pačioje vietoje, tačiau tai nebuvo įprasti pasimatymai. Tai buvo pasimatymai per atstumą.
Baigėsi mokslo metai, Jis baigė mokyklą ir ieškodamas geresnio gyvenimo keletui mėnesių per metus vykdavo į užsienį padirbėti. Kadangi turėjome bendrų pažįstamų, apie tai, ką jis veikia, žinojau. Aš nujausdavau, kada Jis grįžta namo ir mane tiesiog traukdavo į tą pačią vietą, kur mūsų akys susitikdavo. Mano draugės vadino mane išprotėjusia dėl meilės vaikinui, su kuriuo aš niekada nebendravau! Tik vėliau pradėjome bendrauti internetu...
Taigi, bėgo mėnesiai. Jis tai grįždavo, tai vėl išvažiuodavo. Jaučiau, kad ta platoniškoji meilė vis stiprėja, tik niekaip nesugalvojau, kaip mes pagaliau galėtume apie tai pasikalbėti. Taigi nutariau - prisipažinsiu Jam meilėje. Jis buvo rimtas, kuklus, pamaniau, kad jis tai supras. Su draugėmis nutarėme išeiti pasivaikščioti jau nebe kartą per dieną, o dažniau, kad rasčiau galimybę tai padaryti. Visi žino, kad prisipažinti meilėje, net kai žinai, kad tau 99 proc. atsakys tuo pačiu, yra labai sunku. Taigi, mėnesiai bėgo toliau, o aš vis nesugebėjau pamačius Jį ištarti nei žodžio! Po pirmojo jo grįžimo namo po mano apsisprendimo, aš pajaučiau, kad tikrai turiu TAI PADARYTI! Deja, dar nebuvau pasiruošusi.
Jis mėgo krepšinį, todėl drauges prikalbinau eiti stebėti krepšinio rungtynių, kur būdavo Jis. Aš niekada nepamiršiu Jo, šnekinančio maždaug 5-6 m. berniuką. Jis kalbėjo taip šiltai, taip maloniai, kad tą akimirką aš pagalvojau, jog jis būtų pats nuostabiausias vyras ir tėtis! Ir tai aš pagalvojau būdama 14 m.!
Artėjo jo antrasis grįžimas, kurio nekantraudama laukiau. Šį kartą Jis mane tiesiog godžiai rijo akimis ir gaudė kiekvieną mano žvilgsnį. Kai prisiverčiau save išsakyti Jam savo jausmus, jis vėl išvyko. Kaltinau save, kad esu šitokia bejėgė. Prisiekiau sau, kad trečias jo grįžimas bus lemtingas.
Artėjo šventės, draugė patvirtino, kad Jis greitai turėtų grįžti, tad tos akimirkos laukiau kaip niekad anksčiau. Skaičiavau dienas, likusias iki sugrįžimo, bet kuo mažiau dienų liko, tuo neramiau jaučiausi. Atėjo šventės, vaikščiodama jo niekur nemačiau, į žinutes jis man neatrašė, draugė ramino, kad gal šiek tiek Jis vėluos, bet grįš.
Deja, po savaitės nerimo ta pati draugė išsidavė: „Žinai, aš bijojau tau tai pasakyti, bet privalau tai padaryti. Jis žuvo. Jo nebėra. Užjaučiu.“ Nežinau, kiek laiko pratylėjau, nesuskaičiuosiu valandų, kiek praverkiau ir net nepasakysiu, kiek mėnesių save dėl to, kad tylėjau, kaltinau. Nerimas, širdies dūriai buvo kasdienybė, prie kurios aš pripratau. Ir tik po poros metų aš prisiverčiau nueiti prie Jo kapo ir perduoti Jam tai, ką norėjau pasakyti. Nunešiau pačią gražiausią gėlę, uždegiau žvakę, išsakiau visas savo mintis, ką Jam troškau pasakyti. Peržengusi kapinių slenkstį ir paėjėjusi kiek toliau nuo kapinių šaltu, ramiu tonu draugei pasakiau: „Dabar man ramu“.
Taip, tai buvo tikra mano meilės istorija. Atsigauti prireikė ne vienerių metų, tačiau giliai širdyje jaučiu - jį vis tebemyliu. Apie šią meilės istoriją pasakosiu visiems savo anūkams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Laimėk lėktuvo bilietus! Pasidalink savo meilės istorija!
Ta saldi mokyklinė meilė, kai šiurpuliukai atsiranda vien palietus jo ar jos ranką, o pamokų kas rytą lauki kaip Kalėdų tam, kad vėl susitiktumėte tame pačiame suole – pamenate? Tikriausiai tokių dalykų net ir norint nepavyktų pamiršti...
Tačiau ne visi į mokinių draugystes žiūri taip romantiškai. DELFI rašė, kad bučiniai mokyklos koridoriuje gali baigtis rimtais nemalonumais. Tuo įsitikino kaunietė Inga, kurią su draugu „nusikaltimo vietoje” aptiko konservatyvių pažiūrų mokytoja. Visaip išgėdino ir nutempė pas direktorių.
Pasidalinkite – kokia Jūsų patirtis? Prisiminkite savo mokyklų mylimuosius ir mylimąsias – ar dažnai apie juos pagalvojate, susitinkate, o gal vis dar esate kartu? Atskleiskite, kaip į santykius mokykloje reagavo mokytojai, tėvai ir kiti mokiniai. O gal galite pasidalinti paslaptimi, kad teko įsimylėti ar suvilioti mokytoją?
Atėjus naujiems mokslo metams su šypsena prisiminkime mokyklą ir pasidalinkime savo išgyvenimais. Už atvirumą ir nuoširdumą Jums atiteks prizas – du lėktuvo bilietai iki 2014 m. pabaigos „Air Lituanica“ oro linijomis pasirinkta kryptimi!
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda arba rašyti čia: