Kol gelbėjau kamuolį, kaimynai ant rankšluosčių puolė mane raginti pasirūpinti mažesniąja, kuri netekusi dėmesio ėmė graudžiai verkti. Nusispjovusi susirinkau savo atžalas ir palikusi nelemtą kamuolį plūduriuoti Baltijoje, grįžau namo. Bet čia ne geriau – kol mažoji ropščiasi ant kėdžių ir lovų, o aš ją prižiūriu, vyresnioji randa priėjimą prie stalčiuje suslėptų rašymo priemonių ir ant sienų nupaišo didžiulius grafiti (jie puikuojasi čia jau metus, nes nenusivalo).
O taip... Maitinimas... Vyresnioji nekenčia košių – jai kepu blynelius. Mažajai būtų tas pats, bet juk sesė valgo kažką kita? Reiškia, kažką skaniau! Reikia duoti ir jai paragauti. Tai kas, kad neturi dantukų ir nesukramto, o nesukramčiusi spjauna. Duok ir kitą kąsnį – gal šis skanesnis? Vyresnėlė jau suspėjo blyną pamirkyti puodelyje su pienu, nes pamirkytas gardesnis. Oi, pasirodo ne, ne taip jau ir skanu, metam lauk. „Mama, aš išmečiau blynukus į šiukšles“, – pasigiria, atseit, gerą darbą padariusi. Juk pamirkyti piene neskanūs, ar ne?
Vasarą nulekiame prie ežero kelioms dienoms „pailsėti“. Prie vandens jau ilsisi viena jauna šeimyna su mergyte. Vyresnioji staiga susiima už pilvo ir garsiai pareiškia norą – „noriu kaku“. Čia ir dabar, kaip suprantate. Bet mes iki miško nubėgti nespėjame – ji, vargšiukė, tupia čia pat ant tako ir raudodama guodžiasi, kad nespėjo nubėgti į tualetą. Na, ką padarysi. Susirinkau viską į maišelius, kaip padori pilietė, labai gailėdama tos jaunos šeimynos su dar tik viena atžala ir nuėjau su jomis maudytis. Bet ir mano mažoji neatsiliko, nes pasielgiau neatsargiai ir nuėmiau jai sauskelnes, tad ji sugebėjo reikalą atlikti čia pat, vandenyje. Nereikia sakyti, kad jaunoji šeimyna greitai susirinko daiktus ir išėjo.
Lygiai taip pat smagiai atostogaujame ir sodyboje – kol saugau mažąją, vyresnioji atranda kubilą su vandeniu ir sugeba jame nusiprausti. Na, tai kas, kad į šį kubilą merkiami kibirai su mėšlu pomidorams tręšti? Tai tik menka mano kasdienybės dalis. Jau ketverius metus esu namie ir auginu savo mergytes. Labai pasiilgau darbo ir suaugusiųjų aplinkos. Aplinkos, kurioje nereikia įsitempus stebėti per petį ar kaip Saboniui turėti akis pakaušyje. Bet, tiesą sakant, aš išmokau per tuos ketverius metus vieną svarbią pamoką – į virimo, valymo, skalbimo bei užpakalių plovimo kasdienybę nekreipti dėmesio. Juk nei vienas vaikas be to neišauga ir tai yra normali motinos ir tėvo pareiga.
Visi vaikai valgo (ar nevalgo), tepa, plėšo, karpo, prispjaudo, pridrabsto ir t.t. Visi vaikai atlieka gamtinius reikalus, o jei mokosi sėsti ant puodo, tai šiuos daro bet kur ir bet kada. Tai normalu, ir nei vienai mamai bei tėvui neturėtų kelti susierzinimo. Mano patirtis rodo, kad privalome pastebėti daugybę linksmų smulkmenų, kurias padaro mūsų vaikai.
Juk niekas kitas nemoka išpilti jogurto ant žemės ir čia pat atsitūpęs jo lakti (nes taip daro kaimynų šuniukas). Ne kas kitas, o būtent jūsų vaikas sugalvos, kad USB raktas su jums svarbia informacija labai smagiai plaukia sriubos lėkštėje. Neabejoju, visi turime smagią istoriją apie dūžtantį mobilų telefoną, užslėptus mašinos raktelius, čia pat vidury kambario paliktas balutes bei pieno dėmes ant minkšto kampo.
Kartais noriu, kad vyras vaikų kambaryje įtaisytų slaptą kamerą, nes apsaugok Viešpatie, ką jie susigalvoja nuveikti, jei patys uždaro duris! Kažkuri mano pažįstama labai teisingai man pasakė, kad darau klaidą, jei kavą galiu išgerti tik 10 valandą ryto (nes nuo pat septintos triūsiau virtuvėje). Ji pasakė, jog turiu atsikelti šeštą, tada turėsiu visą valandą pasimėgauti kava. Ir ji teisi – toji kasdienė rutina ir liks rutina. O motinystė man yra nuolatinis netikėtumas, stebėjimasis begaline vaikų fantazija, jų sugebėjimu džiaugtis ir mylėti.
Nesakau, kad man lengva – kaip ir visos kitos pasaulio mamos tampau vežimėlius, pirkinių maišelius, kasdien valau grindis, skalbiu ir verdu (nuo pradinio svorio prieš pirmąjį nėštumą numečiau 6 kilogramus). Ir, be abejo, tuo pasiskundžiu savo draugėms ar mamai. Bet dienai pasibaigus, visada pagalvoju apie tai, kokius nuotykius patyriau per dieną – juk jų visada būna, kiekvieną dieną. Pakikenu ir tampa lengviau. Labiau bijau atsakomybės iš šių padaužų išauginti padorias, narkotinių medžiagų nevartojančias ir užsienio kalbas mokančias pilietes. Mano supratimu, būtent tai jau yra „aukštasis pilotažas“ ir tikroji tėvų esmė. Sėkmės mums visiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!Tapk DELFI Piliečio draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!