Neabejoju: ji būtų viešai kalama prie kryžiaus dėl neveiklumo, nesugebėjimo, atsilikimo. Bet šiandien savivaldybės vis tiek kalamos už tai, kad prisidėjimui prie ES lėšomis finansuotų investicinių projektų buvo priverstos skolintis.
Turint galimybę panaudoti ES paramos lėšas, to nedaryti būtų visiškai neracionalu. Visi puikiai supranta, kad tos lėšos ne beribės ir ateis laikas, kai jos baigsis. Ir tada renovuoti mokyklas, darželius, tvarkyti parkus ar skverus reikės tik už savus pinigus.
Naudojant ES lėšas, savų pinigų reikia gerokai mažiau, bet ir jų trūksta. Tad lieka viena išeitis – skolintis. Ir eskaluojant prasiskolinusių savivaldybių temą, reikėtų nepainioti dviejų dalykų: ar savivaldybės yra prasiskolinusi, ar pasiskolinusi tam, kad tvarkytų tai, kas būtina, bei įvertinti, kiek ir ko už tuos pasiskolintus pinigus yra sukurta. Taip pat galiu atsakingai pasakyti: Druskininkų savivaldybė nė lito nėra investavusi ten, kur gali investuoti privatus verslas.
Savivaldybių pasiskolinti pinigai projektams vykdyti niekur iš jų neišgaravo. Jie investuoti į mokymo, gydymo įstaigų atnaujinimą, gatvių, viešųjų erdvių sutvarkymą, naujų kultūros, socialinių paslaugų, bendruomenių centrų įrengimą ir kitus objektus, kurie yra ne kas kita, o savivaldybių turtas, kuris niekur nedingo – jis liko savivaldybėse ir juo naudojasi jų žmonės.
Ir ES pinigų, padėtų ant lėkštutės, savivaldybėms niekas neatnešė. Jos turėjo verstis per galvas, kad įrodytų esančios vertos ir pajėgios gauti bei panaudoti fondų pinigus.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodančiuose nuogąstavimuose dėl neva praskolintų savivaldybių, kurios yra išnaudojusios skolinimosi limitus, pasiekusios jų ribas, yra daug spekuliacijų ir bandymo savivaldybėms primesti nuodėmes, kurias jos neva padarė dėl savo neūkiškumo.
Visų pirma, savivaldybėms yra nustatyti skolinimosi limitai ir visas skolinimasis vyksta pagal griežtą tvarką.
Antra, daugelis finansinių bei kitų bėdų, su kuriomis šiandien susiduria savivaldybės, užprogramuotos kitose institucijose, biudžeto paskirstymo principuose ir pačioje mokesčių sistemoje.
Prasidėjus finansų krizei, savivaldybių biudžetai buvo stipriai apkarpyti, pirmiausia - savarankiškų savivaldybių funkcijų sąskaita. Per pastaruosius metus visų paslaugų ir prekių kainos kilo, valstybės sektorius grįžo į prieškrizinį lygį, o savivaldybės taip ir liko krizinėje situacijoje: su sumažintais biudžetais ir vis ilgesniu priskirtų savarankiškų funkcijų sąrašu. Savivaldybių garbei reikia pasakyti, kad naujai priskiriamas funkcijas jos ne tik nesiginčydamos perima, bet ir sėkmingai vykdo. Nežinau nė vienos savivaldybėms deleguotos funkcijos, su kuria jos būtų nesusitvarkiusios.
Problema ta, kad deleguojant funkcijas, „pamirštama“ skirti joms įgyvendinti reikalingų lėšų. Savivaldybės priverstos peržiūrėti ir koreguoti savo iš anksto patvirtintus biudžetus, ieškoti papildomų lėšų. Kalbant apie pastarųjų metų savivaldybių finansinę situaciją, verta prisiminti, kad jai įtakos turėjo ir banko „Snoras“ griūtis, po kurios viešasis sektorius buvo priverstas skolintis pinigų netgi apyvartinėms lėšoms.
Antra problema: kasmet savivaldybėms nustatoma vis kitokia jai liekanti gyventojų pajamų mokesčio dalis. Tad kaip savivaldybės gali planuoti keletui metų į priekį?
Dar viena bėda - dėl įvairių priežasčių užsitęsę ir stipriai vėluojantys investiciniai projektai, kuriuos ilgainiui tenka koreguoti, gaišti laiką ir ieškoti papildomų lėšų, nes laikui bėgant pasikeičia ir medžiagų bei darbų kainos.
Įdėmaus valstybės institucijų dėmesio reikalauja ir dažną savivaldybę į neviltį varantis teisminis bylinėjimasis, kai viešųjų pirkimų nelaimėjusios bendrovės skundžia konkursų rezultatus, o teismai ieškovų reikalavimu taiko laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdo netgi pradėtus darbus. Bylinėjimasis gali užtrukti ir keletą metų, o 2007-2013 metų finansinio laikotarpio lėšos turi būti panaudotos iki kitų metų pabaigos. Ką darysime, jeigu savivaldybės nespės, ir kas už tai atsakys?
Neabejoju, kad atpirkimo ožiais ir vėl taptų savivaldybės, kurios jau dabar raginamos ruoštis 2014-2020 metų finansiniam laikotarpiui. Ir neabejoju, kad daugelis savivaldybių tą darys, nes antraip regionai apmirtų.
Kad taip neįvyktų, pravartu būtų prisiminti botago ir meduolio principą. Botago savivaldybės gauna pakankamai, tad gal jau metas joms ištiesti meduolį?
Juo galėtų tapti ir Finansų ministerijos jau parengtas Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos projektas. Jame siūloma įteisinti stabilų savivaldybėms tenkantį gyventojų pajamų mokesčio procentą.
Jeigu Seimas pritartų šiam projektui , savivaldybės būtų užtikrintos, kad surinkus daugiau gyventojų pajamų mokesčio, į jų biudžetus pateks daugiau pajamų. Tai leistų joms geriau subalansuoti savo biudžetus ir išvengti toli gražu ne visada pelnytų botago kirčių už juose žiojinčias skyles.